Tekstas: Žilvinas Jonas Giedraitis
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Nors Vilniaus medžiotojų draugija medžiotojų skaičiumi yra pati didžiausia Lietuvoje, liūdna, bet daugelis nežino jos atsiradimo istorijos ir tikrosios įsteigimo datos.
Po 1863 m. sukilimo Rusijos imperija, baimindamasi panašių neramumų ateityje, suteikė daugiau galių ir galimybių organizuoti medžiokles okupuotose Lietuvos ir Lenkijos teritorijose ne tik dvarininkams su miškininkais, bet ir carinio režimo lojaliausiems klerkams, žandarams ir kariškiams. Vilniaus krašto dvarininkijos atstovai XIX a. aštuntajame dešimtmetyje pabandė įsteigti sporto draugiją, kurios veiklai būtų priskirta ir medžioklė, bet šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas.
Po 1905 m. carinės Rusijos revoliucijos, kurios socialinių neramumų padariniai palietė ir tuometinį Vilnių, Vilniaus gubernijos dvarininkijos ir tuometinės inteligentijos atstovai, neabejingi medžioklei, pabandė įsteigti Vilniaus gubernijos medžiotojų draugiją, bet oficialiai jos įregistruoti taip ir nepavyko.
Tik po Pirmojo pasaulinio karo, Lenkijai su Lietuva atgavus nepriklausomybę, o Vilniaus kraštui atitekus Lenkijai, abiejose respublikose atsirado būtinybė visiškai kitokiam medžioklės teisiniam reguliavimui. Pirmą kartą 1926 m. Vilniaus periodiniame laikraštyje Slowa Czeslawo Jankowskio straipsnyje „Kažkurtai kažkur užgrojo medžioklės ragai“ buvo aprašyta būtinybė sukurti draugiją, kuri vienytų Vilniaus krašto medžiotojus.
O 1927 m. gruodį įvyko Vilniaus krašto medžiotojų draugijos (lenk. Towarzystwa Łowieckiego Województwa Wileńskiego) steigiamasis susirinkimas, po kurio draugija buvo oficialiai įregistruota. Pirmuoju draugijos steigimo iniciatoriumi ir prezidentu tapo Bolesławas Świętorzeckis, daugelio knygų apie medžioklę autorius.
Jos steigėjai buvo: Marianas Hoppenas (Marian Hoppen), Vlodimiras Korsakas (Włodzimierz Korsak), Juozas Lastovskis (Józef Lastowski), Vincentas Lučinskis (Wincenty Luczyński), Mykolas Obezerskis (Michał Obiezierski), Mykolas Pavlikovskis (Michał Pawlikowski), Romanas Ručinskis (Roman Ruciński), Vaclovas Šventožeckis (Wacław Świętorzecki), Vaclovas Šanevskis (Wacław Szaniawski), grafas Jonas Tiškevičius (Jan Tyszkiewicz) ir Zigmantas Venclovavičius (Zygmunt Węclawowicz).
Pirmasis Vilniaus krašto medžiotojų draugijos garbės nario vardas buvo suteiktas Vilniaus krašto vaivadai Władysławui Raczkiewicziui. Pagrindiniai draugijos tikslai buvo kova su tuo metu įsišaknijusia brakonieryste ir medžioklės tradicijų atgaivinimu bei puoselėjimu.
Draugija savo veiklą pradėjo labai aktyviai: leisdama medžiotojams skirtą laikraštį Kažkurtai kažkur užgrojo medžioklės ragai, taip pat prisidėjo prie Vilniaus Stepono Batoro universiteto periodinio leidinio medžiotojams Medžioklės trimitai (lenk. Trąbki myśliwskie) redakcijos bei leidybos, Vilniaus gyventojams skirtoje radijo stotyje Karštasis radijas (lenk. Gorące radio) vedė rubriką „Medžioklės akimirkos“.
Per 1928–1935 m. laikotarpį išmokėjo 1935 pinigines premijas Vilniaus krašto gyventojams, kurie padėjo nustatyti ar sulaikyti brakonierius.
Įsikūrimo pradžioje draugija vienijo apie 200 narių, kurių skaičius kasmet augdavo. Kadangi draugija veikė labai aktyviai ir turėjo didžiulę įtaką visai to laikmečio Lenkijos medžiotojų bendruomenei, tai 1930 m. pabaigoje Vilniaus krašto medžiotojų draugija buvo reorganizuota ir pervadinta į Rytų žemių medžioklės draugiją, išplečiant jos įgaliojimus.
Daugelis Vilniaus krašto draugijos steigėjų už nuopelnus Lenkijos medžiotojų bendruomenei ir tradicijų puoselėjimą buvo apdovanoti aukščiausiais medžiotojams skirtais apdovanojimais Złom (Paskutinio kąsnio šakelė), o Włodzimierzui Korsakui kaip žinomiausiam ir populiariausiam Lenkijos medžiotojui pastatytas bronzinis paminklas Gožuve, kur jis pavaizduotas sėdintis ant medžiotojiškos kėdutės su savo mylimu šunimi.
Česlovas Jankovskis – puikus rašytojas ir daugelio knygų apie medžiokles autorius, plačiai žinomas Lenkijoje, pasirašinėjęs slapyvardžiu Lietuvis (Litwin), palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
Tad po dvejų metų švęsime tikrąjį Vilniaus medžiotojų draugijos šimtmečio jubiliejų, į kurį, manau, atvažiuos ir kai kurių pirmųjų steigėjų palikuonys, kurie, beje, ir šiandien yra aktyvūs medžiotojai.
Medžioklei valio!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
