Medžioklė su varovais, smulkus lietutis purškia iš viršaus. Diena nėra pati prasčiausia ar šalčiausia, bet žvėrys turbūt apie tai negalvoja. Tikriausiai buvo ramiai sugulę po eglutėmis ir nejudėjo iš vietos. Tą dieną krito tik viena elnė.
Paskui lupykloje net pasidarė jos gaila – sumenkę raumenys, poodinės kraujosruvos ir tokie standūs, vienos ar dviejų centų monetos bumbuliukai. Žinantys jau supranta, apie ką kalba, bet jauniesiems medžiotojams ir varovams tai buvo nemaloni staigmena. Kas ten gyvena po elnio oda?
Šį kartą pavyko nufotografuoti dvejopus nuomininkus. Iš pažiūros lervos buvo skirtingos, todėl nusprendžiau paaiškinti, kas jos tokios. Daugpilio universiteto Parazitologijos ir histologijos laboratorijos vyr. mokslininkė Muza Kirjušina apžvelgė nuotraukas ir klausėsi mano pasakojimo apie lervų buvimo vietą, išvaizdą ir gyvūno fizinę būklę.
Pirmas ir vienintelis iš tą vakarą rastų organizmų buvo beveik skaidri maždaug 2 mm storio ir 2 mm ilgio lerva su žalia mase viduje. Buvo iškart nuspręsta, kad tai ne parazitas, nes gyviai, mintantys gyvūno kūno audiniais ir skysčiais, salotų negauna. M. Kirjušina sakė, kad jis greičiausiai pateko ant skerdienos nuo medžiotojų rankų ar elnės kailio, taigi nėra vertas dėmesio. Bet taip norėjosi, kad tai būtų kas nors nauja ir nežinoma!
Antrą organizmą medžiotojai pavadino sparva, bet iš tiesų tai yra galvijinio gylio lerva (lot. Hypoderma bovis). Į gylių – stambių parazitinių musių – šeimą (lot. Hypodermatinae) įeina galvijiniai gyliai, o sparvos priklauso sparvinių šeimai (lot. Tabanidae). Gylių lervos parazituoja žinduolių, įskaitant ir žmones, minkštuosiuose audiniuose ir poodyje.
Įdomu, kad gyvūnai net turi refleksą – kyla instinktyvi baimė išgirdus skrendantį gylį, leidžiantį tam tikrą garsą. Laisvėje išgirdę šio vabzdžio dūzgimą kanopiniai bėga. Anot M. Kirjušinos, tai rodo ir statistika, nes jauni gyvūnai hipodermatoze serga 2–3 kartus dažniau nei suaugę, galbūt todėl, kad jų mažesnė gyvenimo patirtis. Kita galima priežastis yra silpnesnio organizmo nepajėgumas priešintis.
Galvijų fermose su šiuo kenkėju kovojama priemonėmis nuo vabzdžių, o gamtoje tokių galimybių nėra. Gyvūnas jų atsikratyti gali tik vartydamasis ir kasydamasis į medžius, bet tai ne visuomet duoda teigiamą rezultatą.
M. Kirjušina pasakojo, kad viena galvijinio gylio patelė per savo gyvenimą gali padėti iki 800 kiaušinėlių. Ji visada stengiasi jų padėti ant gyvūno nugaros, nes ten palikuonys bus geriausiai apsaugoti – gyvūnas jų negali nusilaižyti, nuskalauti ar suspausti atsiguldamas ar vartydamasis.
Pasak mokslininkės, gyliai pereina tris vystymosi stadijas, o visas ciklas trunka metus. Iš kiaušinėlių išsirita pirmosios stadijos lervos, kurios įsirausia į gyvūno odą ir migruoja poodiniuose sluoksniuose 7–9 mėnesius. Lerva minta šeimininko audiniais, kol pasieka 1,77 cm ilgį. Lervos kūną dengia blakstienos, padedančios jai judėti. Ji juda gyvūno raumenų audiniais, nervais ir kraujagyslėmis stuburo srityje.
Savo kelyje ji suplėšo kraujagysles, todėl susidaro kraujosruvos. Judėdama lerva gali sutraumuoti stuburo epidurinius riebalus ir sukelti kojų paralyžių. Gyvūnas nepajėgia judėti, ir jeigu jo neužtinka plėšrūnas, jis gyvena toliau, misdamas pasiekiamais augalais. Lerva toliau vystosi ir tokio gyvūno kūne.
Gruodžio medžioklėje sumedžiotos elnės poodyje matomos lervos pasiekė pirmosios vystymosi (migracijos) stadijos galutinę fazę. Kad toliau augtų, t. y. antrajai stadijai, reikia deguonies, todėl lervos išgraužia gyvūno odoje apvalias, apie 4 mm pločio skyles, bet jo kūno nepalieka. Trečiojoje stadijoje lerva pasiekia 3 cm ilgį ir paruduoja. Ant šeimininko kūno matyti didoki kalneliai su skyle, kurioje galima matyti pačią lervą.
Išaugos gerai įžiūrimos, nes gyvūno kailis trumpas. Ant karvės ar stirnino odos šiuos darinius galima gerai matyti, o ilga elnio ar briedžio vilna viską dengia. Baigusi trečią vystymosi stadiją galvijinio gylio lerva iškrinta lauk ir ant žemės sudaro kokoną, iš kurio vėliau išsiris vabzdys. Mėnesio amžiaus jis jau pasirengęs daugintis. Apvaisintos patelės, ieškodamos potencialaus šeimininko, gali nuskristi iki 8 km.
M. Kirjušina papasakojo ir apie pavojų žmogui. Galvijinis gylys parazituoja ant visų rūšių žinduolių, ne išimtis ir žmonės. Rečiausias infekcijos variantas yra vadinamoji akies forma. Gylių patelės skrisdamos gali paskleisti skystį su kiaušinėliais tiesiai žmogui į akis. Tokie atvejai ne dažni, bet pasitaiko. Tada lervos vystosi akiduobėje, ir tai labai nemalonu.
Antras infekcijos kelias yra toks pats kaip gyvūnams, t. y. jeigu gylio patelei pavyko padėti kiaušinėlių ant žmogaus galvos plaukų. Ir, aišku, gylio lervų galima pasiimti prisilietus prie gyvūno odos, o paskui savo plaukų. Aišku, infekcija įmanoma tada, kai gylio lervų dar yra gyvūno kailyje, todėl patariama Joninių stirniną ar rujojantį elnią skrosti mūvint gumines pirštines ir neliesti veido bei galvos.
PRENUMERUOKITE Žurnalą nuo vasario 2 d iki 2023 metų pabaigos!
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
