Minint ketverius metus nuo plataus masto karo pradžios Ukrainoje, dažniausiai kalbame apie sugriautus miestus, suniokotus namus ir prarastas žmonių gyvybes. Ir pagrįstai. Tačiau greta šios matomos tragedijos vyksta dar viena, tylesnė, bet ne mažiau skaudi. Karas naikina ir gamtą, o šių nuostolių pasekmės bus juntamos dar ilgai po to, kai nutils sprogimai.
Sprogimai, gaisrai, karinės technikos judėjimas, apkasai, tarša ir užlietos teritorijos tiesiogine prasme perrašo kraštovaizdį. Vietos, kurios anksčiau buvo buveinės paukščiams, žinduoliams, varliagyviams, ropliams ir vabzdžiams, tampa pavojingomis zonomis, kur gyvybė nyksta ne tik akimirksniu, bet ir palaipsniui dėl taršos, triukšmo, ugnies ir nuolatinio žmonių buvimo. Būtent šis lėtas irimas yra viena žiauriausių karo formų. Ekosistema pradeda byrėti etapais, o kartais tai pastebima tik tada, kai jau per vėlu.
Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras 2025 metų pavasarį nurodė, kad karas paveikė apie 1,7 milijono hektarų Ukrainos miškų, tai sudaro apie 15 procentų viso šalies miškų ploto. Tuo pačiu centro duomenys rodo, kad 2024 metais Ukrainoje išdegė 965 000 hektarų teritorijų, tai yra daugiau nei dvigubai didesnis plotas nei tuo pačiu laikotarpiu sudegė visoje Europos Sąjungoje kartu sudėjus. Remiantis Pasaulio gamtos fondo duomenimis, karo veiksmai paveikė daugiau nei tris milijonus hektarų miškų, iš jų apie milijoną hektarų saugomose teritorijose. Skaičiai skiriasi, tačiau visi jie rodo milžinišką niokojimo mastą.
Šių metų vasarį paskelbtame iniciatyvos GHG Accounting of War vertinime nurodyta, kad per ketverius plataus masto karo metus su karo veiksmais susijusios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos pasiekė 311,4 milijono tonų CO₂ ekvivalento, o vien per ketvirtuosius karo metus jos išaugo dar 75 milijonais tonų. Tame pačiame vertinime pabrėžiama, kad 2025 metais Ukrainoje užfiksuota 1,39 milijono hektarų natūralių kraštovaizdžių gaisrų. Tai rekordas, kurį lėmė tiek karo veiksmai, tiek karščio ir sausros periodai.
Biologinės įvairovės nuostoliai karo metu dažnai nėra iš karto iki galo įvertinami, nes daugelis teritorijų lieka neprieinamos dėl saugumo, monitoringo pajėgumai yra sugriauti arba nukreipti kitoms reikmėms, kai kur trūksta prieškarinių bazinių duomenų, o dalis pasekmių, pavyzdžiui, populiacijų žlugimas ar invazinių rūšių plitimas, išryškėja tik po kelerių metų.
Ypač skaudus buvo 2023 metų birželį susprogdintos Kachovkos hidroelektrinės užtvankos atvejis. Milžiniški vandens kiekiai užliejo gyvenvietes, sunaikino gyvūnus, žuvininkystės ūkius, pažeidė unikalias ekosistemas. Vėliau tarša Seimo ir Desnos upėse sukėlė masinį žuvų ir bestuburių žuvimą, o vietos gyventojai šias vietas net vadino pirmąja visiškai mirusia Europos upe.
Karas nuniokojo svarbius biotopus ir sukėlė grėsmę retoms rūšims. Po Kachovkos užliejimo buvo sunaikintos retos marmurinio šeško veisimosi vietos. Pajūrio rezervatuose ir šlapynėse įkurtos karinės bazės trikdo paukščių migracijos kelius.
Ekspertai pripažįsta, kad dalies nuostolių atkurti nebebus įmanoma. Ukrainos teritorija yra viena labiausiai užminuotų pasaulyje, o išminavimas gali trukti dešimtmečius. WWF atstovai teigia, kad dalis gamtos jau prarasta visiems laikams.
Vis dėlto gamtoje pasireiškia ir netikėtų atsigavimo ženklų. Teritorijoje, kur anksčiau buvo Kachovkos tvenkinys, vandeniui pasitraukus susiformavo naujas miškas daugiau nei 140 000 hektarų plote. Į šias vietas sugrįžo paukščiai, žinduoliai ir vabzdžiai. Ekologai tai vadina unikaliu gamtos regeneracijos pavyzdžiu.
Karas ir dirvožemis. Ilgalaikės pasekmės
Viena mažiausiai matomų, bet itin ilgalaikių karo pasekmių yra dirvožemio degradacija. Sprogimai suardo dirvožemio struktūrą, sunaikina humuso sluoksnį, pakeičia mikroorganizmų bendrijas. Į žemę patenka sunkieji metalai, degalų likučiai ir sprogmenų cheminės medžiagos. Kai kuriose teritorijose fiksuojamas padidėjęs švino, kadmio, vario ir kitų elementų kiekis.
Tankų ir kitos sunkiosios technikos judėjimas suslegia dirvožemį, sutrikdo jo aeraciją ir vandens cirkuliaciją. Tokiose vietose augalai sunkiai įsitvirtina net ir praėjus keleriems metams po aktyvių karo veiksmų. Jei dirvožemis stipriai užterštas ar užminuotas, žemės ūkio veikla gali tapti neįmanoma dešimtmečiams.
Kai kuriose teritorijose pirmieji pionieriniai augalai gali pasirodyti jau po vienų ar dvejų metų, tačiau pilnavertės augalijos bendrijos atkūrimas gali užtrukti dešimtmečius. Jei pažeistas derlingasis sluoksnis arba įvyko cheminė tarša, natūrali regeneracija dar labiau lėtėja. Be kryptingo dirvožemio atkūrimo ir valymo darbų dalis plotų ilgai išlieka biologiškai skurdūs.
Pagrindinė išvada
Dominuojantis karo poveikis yra neigiamas. Tai buveinių sunaikinimas ir degradacija, tarša, minavimas, gaisrai, hidrologinių sistemų suardymas, nors atskirose vietose trumpam pastebėti ir paradoksalūs teigiami efektai, pavyzdžiui, sumažėjusi žvejyba ar laivyba kai kuriuose pakrančių ruožuose. Tačiau šie lokalūs reiškiniai nekompensuoja bendrų nuostolių.
Biologinė įvairovė kenčia ne tik fronto linijoje. Karo pasekmės lieka dirvožemyje, vandenyse ir miškuose dar ilgai po to, kai nutilsta sprogimai. Užteršti vandenys veikia žuvis ir kitus vandens organizmus. Išdegusios ar suardytos teritorijos nebegali atlikti savo funkcijos kaip gyvūnų prieglobstis. Užminuotos vietos tampa neprieinamos ne tik žmonėms, bet ir natūraliems gamtos atsigavimo procesams.
Tai viena žiauriausių karo formų. Jis naikina ne tik dabartį, bet ir ateitį. Kartu su miškais, upėmis ir šlapynėmis sunaikinamos ir galimybės ateityje gyventi saugioje bei sveikoje aplinkoje. Gamta gali atsigauti, tačiau jai reikia laiko, ramybės ir sąlygų, kurių karo zonoje paprasčiausiai nėra.
Kalbant apie karo metus Ukrainoje, svarbu prisiminti ne tik žmonių skausmą, bet ir tai, kokį smūgį patiria biologinė įvairovė. Kai kariauja žmonės, kenčia visa gyvybė, taip pat ir ta, kuri negali paprašyti pagalbos.
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
