Jau porą metų ruošiuosi mokytis spęsti kiaunių spąstus. Tai įdomu, bet tikrai ne taip paprasta, kaip galėtų atrodyti nežinančiam. Miške kiaunių teko matyti, bet sumedžioti – nė karto, todėl tik svajojau apie kiaunenos kepurę savo brangiajam. Išaušus dienai, kai sumedžiojau savo pirmą kiaunę, kepurė vis dėlto neišėjo. Deja…
Buvo eilinė diena medžioklės plotuose, saulėta ir ramu. Tokiu metu galima net girdėti, kaip audinės kuičiasi sudžiūvusios žolės ir vėjyje sugulusių nendrių tankmėje. To ir tikėjausi, tad vaikščiojau po dambą ežero pakrantėje. Pavyko nufotografuoti stirnų ir žąsų, bet nebuvo nė vienos audinės ar lapės.
Jau riedėjau atgal ir pravažiuodama pro vietos gyventojų namus prie vieno griovio pastebėjau kažką judant. Iš pradžių atrodė, kad tai katė. Tada rudasis sutvėrimas pradėjo judėti link vieno pastato. Žinojau, kad ten vištidė. Ilgai stebėjau gyvūną, kol supratau, kad katė nei turi tokią kuprą, nei taip bėga. Iki namų teliko kokie 300 metrų, kai nusprendžiau pabandyti žvėrelį sumedžioti. Po šūvio ančių šratais jis pasivartė kūliais ir dingo.
Paleidau šunis, kad atneštų. Deja, tik po to supratau, kad dailusis žvėrelis buvo ligotas. Dėl to gavau tik trofėjaus nuotrauką ir veterinaro sąskaitą už skiepus nuo niežų. Aišku, ir pasitenkinimą dėl išgelbėtų vištelių, nes toks ligotas plėšrūnas tikrai ieškojo lengvesnio grobio, ir vištos yra būtent tai, ko kiaunei reikia.
