Medžioklės kalendorių ir sezoninių apribojimų įvedimas įvairiose šalyse yra susijęs su būtinybe tvariai valdyti laukinių gyvūnų populiacijas ir užtikrinti gamtos išteklių išsaugojimą. Šių priemonių istorija ir įgyvendinimo laikas skiriasi priklausomai nuo šalies ir jos medžioklės tradicijų.
Latvijoje pirmieji kalendoriai latvių kalba pasirodė XVIII a. viduryje ir apėmė įvairią informaciją, įskaitant duomenis apie orus ir žemės ūkio darbus. Pavyzdžiui, pirmasis rastas kalendorius Nauja ir sena latvių laikų ir įvykių knyga (Jauna un veca latviešu laiku un notikušu lietu grāmata) datuojamas 1763 metais.
Lietuvoje medžioklės sezonų apribojimai ir kalendoriai vystėsi panašiai kaip ir kitose Europos šalyse, siekiant užtikrinti tvarų gyvūnų populiacijų valdymą. Tačiau tikslūs duomenys apie šių apribojimų įvedimo pradžią nėra plačiai prieinami.
Iki XVI a. vidurio medžioklė Lietuvoje buvo neatsiejama gyvenimo dalis, kurią reglamentavo vietiniai papročiai ir tradicijos. Po 1566 m. Gardino unijos sudarymo, kai buvo sukurta Livonijos ir Lietuvos valstybė, medžioklės taisyklės pradėjo keistis, prisitaikydamos prie naujų politinių ir socialinių realijų.
Tačiau išsami informacija apie konkrečių medžioklės sezonų įvedimą ir reglamentavimą šiuo laikotarpiu yra ribota. Žinoma tik tai, kad medžioklės praktika buvo pritaikoma atsižvelgiant į gyvūnų populiacijų dinamiką ir visuomenės poreikius.
Jau XX a. antroje pusėje Lietuvoje buvo įvestos atrankinės medžioklės, perimtos iš Lenkijos. Ši praktika tapo populiari 1970-aisiais, o 1990-ųjų pabaigoje buvo išplėsta siekiant pagerinti medžiojamų gyvūnų populiacijų kokybę ir valdymą.
Šiais laikais Lietuvoje medžioklės sezonai yra reglamentuojami konkrečiais terminais ir limitais. Pavyzdžiui, vilkų medžioklės sezonas paprastai prasideda spalio 15 d. ir tęsiasi iki balandžio 1 d., nustatant tam tikrą leistiną sumedžioti vilkų skaičių.
Stirnų medžioklės sezonas buvo pratęstas – elnių patinus leidžiama medžioti iki vasario 28 d., o pateles ir jauniklius – nuo rugsėjo 1 d. Be to, siekiant veiksmingiau reguliuoti populiaciją ir mažinti daromą žalą, buvo panaikinti elnių medžioklės limitai.
Šios priemonės atspindi Lietuvos pastangas pritaikyti medžioklės praktiką prie gyvūnų populiacijų dinamikos ir ekologinių veiksnių.
Nors nėra konkrečių įrodymų apie oficialius medžioklės sezonų apribojimus iki XX a., galima manyti, kad medžiotojai vadovavosi gamtos ritmais ir tradicinėmis šventėmis, pritaikydami medžioklės veiklas pagal sezoninius pokyčius.
Europoje medžioklės sezonų taisyklės ir jų įvedimo laikas skiriasi. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje medžioklės sezonas paprastai trunka 9–10 mėnesių per metus, o gyvūnų šėrimas leidžiamas tik siekiant apsaugoti žemės ūkio kultūras. Tuo tarpu Austrijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge taikomi šernų šėrimo draudimai bei pratęsti medžioklės sezonai, kad būtų veiksmingiau kontroliuojamos jų populiacijos.
Medžioklės sezono nustatymo istorijaJAV
Iki JAV pilietinio karo laukinės gamtos valdymas daugiausia apsiribojo medžioklės sezonų uždarymu ar medžioklės būdų ribojimu. Tačiau jau XIX a. viduryje kai kurios valstijos pradėjo kurti medžioklės inspektorių sistemas, o Meinas 1850-aisiais įkūrė pirmąją tokią tarnybą. Taip pat atsirado pirmosios valstijų laukinės gamtos komisijos, pavyzdžiui, Misūryje ir Masačusetse.
Svarbus lūžis įvyko 1842 m., kai JAV Aukščiausiasis Teismas byloje Martin v. Waddell nustatė, kad natūralūs ištekliai priklauso visuomenei, o valstijos yra atsakingos už jų valdymą. Tai tapo pagrindu būsimai žuvininkystės ir medžioklės politikai.
Po Pilietinio karo laukinės gamtos valdymo politika smarkiai keitėsi. 1872 m. buvo įsteigtas Jeloustouno nacionalinis parkas, pradėjęs nacionalinių parkų ir draustinių erą. 1871 m. Kongresas įsteigė JAV žuvininkystės komisiją, kad ištirtų žuvų išteklių mažėjimą ir pasiūlytų jų valdymo priemones.
Iki XIX a. pabaigos daugelis valstijų įvedė medžioklės licencijas, nustatė sumedžiojamos žvėrienos kvotas ir apribojo komercinę medžioklę. Iki 1880 m. kiekviena valstija jau turėjo medžioklės įstatymus, kurie padėjo formuoti modernią laukinės gamtos valdymo sistemą.
Apskritai medžioklės kalendorių ir sezoninių apribojimų įvedimas įvairiose šalyse vystėsi palaipsniui, atsižvelgiant į gamtos išteklių apsaugos poreikį ir siekį užtikrinti tvarią medžioklės praktiką.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
