Hierarchija, žemiausio rango šernai, kuiliai
Šernė (paršavedė)
Pagal rangą, iškart po pagrindinės bandos vadovės eina kita pagal amžių šerniukė. Jei jos vienodo amžiaus, tuomet svarbiausias veiksnys – kūno masė. Sužeistas gyvūnas praranda savo vietą bandoje. Jei gyvūnas pasveiksta, jis gali vėl užimti tam tikrą poziciją hierarchijoje. Vis dėlto būna atvejų, kai banda palieka sužeistą ar ligotą individą, nes šis trukdo laisvai judėti ir kelia riziką visai grupei. Tačiau lengvai sužeisti gyvūnai paprastai lieka bandoje, ir kiti nariai juos saugo.
Gyvūnų pasaulyje labai svarbu, ar individas sugeba išgyventi. Kartais keli nedideli, vienas kitam svetimi bandos vienetai susijungia į vieną didesnį.
Kova dėl vietos hierarchijoje prasideda jau šerniukų amžiuje. Tokias kovas galima stebėti šėrimo vietose – geriausias vietas visada užima tie patys individai. Tai nustatė vokiečių mokslininkai, pažymėję šerniukus identifikavimui.
Kai vadovaujanti patelė sulaukia dešimties–trylikos metų, ji palieka bandą. Tą patį padaro ir antroji pagal rangą šerniukė. Tuomet ji tam tikrą laiką gyvena kaip drovus vienišas individas. Kartais ji vėl susitinka su savo buvusia banda, kurį laiką su ja pabūna, bet jau nebe kaip lyderė – ji paklūsta naujajai vadovei be agresijos. Gyvenimo pabaigoje šerniukė sparčiai netenka svorio dėl nusidėvėjusių dantų ir bendros jų būklės. Dažnai ji nebesugeba pakeisti kailio iš žiemos į vasaros. Vis dėlto kartais stebima ir priešingai – senyvos šerniukės būna stiprios, o išvaizda net primena kuilį. Kai kuriais atvejais jos gali net padėti jaunajai bandos lyderei. Egzistuoja nuomonė, kad šerniukė lieka bandoje tol, kol gali atsivesti jauniklių – praradusi šią galimybę, ji netenka ir savo statuso.
Kuilys
Laukinių šernų kuiliai gyvena vieni, atskirai nuo motinos bandos. Jie kartais turi jaunesnių „adjutantų“ – palydovų, kurie seka paskui kuilį ir sudaro mažą grupelę, jei populiacijos tankis pakankamai didelis. Su banda kuiliai paprastai susitinka tik rujos metu.
Stebėjimai įvairiose vietovėse rodo skirtingus rezultatus – kai kur kuilių niekada nematyti kartu su banda, o kitur net vasarą kuiliai minta kartu su ja, nors nei viena šerniukė nesirengia poruotis. Trečiaisiais gyvenimo metais, kai kuilys pasiekia tam tikrą kūno masę, banda ima jį vyti lauk.
Už rujos laiko stiprūs kuiliai kartais sudaro mažas grupes, nors daugiau nei trys vienoje dažniausiai nebūna. Dažniau pastebimas vienas stiprus kuilys su jaunesniu palydovu. Paprastai lauke arba prie šėryklos pirmiausia pasirodo jauniklis, o tik tada – vyresnysis. Rujoje kuo stipresnis kuilys, tuo aukštesnis jo rangas ir tuo daugiau patelių jis sugeba pavergti.
Tačiau kuo vyresnis kuilys, tuo sunkiau nustatyti jo tikrąjį amžių. Jei mažesnio ūgio kuilys nugalėjo didesnį – dažniausiai nugalėtojas buvo vyresnis. Pastebėta ir tai, kad jaunesni kuiliai nepuola vyresnio, galbūt todėl, kad jis nėra konkurentas, arba dėl pagarbos.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
