Audronės Pumputytės sodyba tarp dviejų ežerų netoli Tauragnų – vieta, kur laukiniai gyvūnai lankosi dažnai. Tačiau šis kartas buvo ypatingas – pirmą kartą čia pasirodė lūšis.
„Tai vienkiemis tarp dviejų ežerų, netoli Utenos rajono Tauragnų. Grįždama iš darbo dar sėdėjau automobilyje, kai pastebėjau, kad kieme kažkas sujudo. Kadangi aplink dar nebuvo žalumos, geriau įsižiūrėjusi pamačiau maždaug už dešimties metrų tupinčią didžiulę katę. Pradėjau ją fotografuoti ir filmuoti. Ji sėdėjo ramiai, o kai pravėriau dureles ir ją pašaukiau, pakilo, nubėgo per kiemą ir tuo pačiu keliuku, kuriuo atėjo, išėjo“, – pasakoja Audronė.
Atvira gamtai – atvira gyvūnams
Ši sodyba – ne aptverta teritorija, o tikras laukinės gamtos kampelis. „Mes čia nuo 2000-ųjų. Tai jau 25 metai. Neturim tvorų. Tik kaimynė, neseniai atsikėlusi, aptvėrė vieną pusę – sutrikdė žvėrių takus, bet jie vis tiek randa kelią. Trys kitos ribos visiškai atviros“, – pasakoja sodybos šeimininkė.
Gyvūnai čia – įprasti svečiai. „Kartais ateina stirnos, zuikiai, lapės, šermuonėliai. Stirnos – kasdienybė. Mes net specialiai neapjaunam laukėjusių obelų – jos čia ištisus metus turi ką veikti. Praktiškai žinom kiekvieną šeimyną, kiek stirniukų kasmet gimsta ir kiek išgyvena.“
Kartais užsuka ir kaimynų karvės. Prieš porą metų kieme apsilankė briedis – atėjo saulei auštant, pagėrė vandens iš tvenkinio ir ramiai išėjo. „Žmogus visą dieną negalėjo atsitokėti – pirmą kartą taip laisvai elgiantis briedį matė.“
Lūšis – pirmą kartą
Nors stirnos ir lapės nebestebina, lūšis – tikra staigmena. „Niekada nebuvau mačiusi gyvai. Kaimynai irgi nesako, kad būtų matę. Kartais žmonės sakydavo, kad matė pėdsakus – dideli, nežinia, ar čia vilkas, ar kas. O dabar – aiškiai matoma lūšis, ramiai sėdėjusi kieme.“
Savo įspūdžius Audronė pasidalijo Tauragnų bendruomenės grupėje „Facebook’e“. Įrašas sulaukė daugiau nei 800 paspaudimų „patinka“ ir apie 40 komentarų. Kai kurie žmonės dalijosi nuotraukomis ir pasakojimais, kad lūšį mato jau keletą metų – ji esą nebijo žmonių, žiemą tupi šalia kelio, net kai pro šalį eina slidininkai.
„Iš privačių žinučių supratau, kad aplink Tauragnus – gal 10 kilometrų spinduliu – žmonės ją mato. Ji ten gyvena gal 3–5 metus“, – sako Audronė.
Gyvenimas su laukiniais – tarp tylos ir intuicijos
Sodyboje ramybė – jokių ūkių, jokių gyvulių, net šuns nebeturi jau ketverius metus. Tik kartais užsuka svečiai – tylūs, atvykę į edukacijas, meditacijas ar seminarus. Nėra nei garsios muzikos, nei alkoholio.
„Katinas dabar elgiasi kitaip – sėdi ant terasos, pasiruošęs gynybai. Prieš keletą metų to nebūdavo. Kažką jis jaučia. Gal pavojų?“ – svarsto šeimininkė.
Prisimena ir vieną seną nutikimą. „Prieš penkerius ar šešerius metus mūsų katinas buvo rastas negyvas – gulėjo žolėje šalia keliuko. Atrodė, lyg britvute perpjauta gerklė. Jokio kraujo, jokio plėšimo. Vietinis medžiotojas sakė – gal lapė mokė jauniklius medžioti. Bet dabar galvoju – o gal tai buvo lūšis?“
Ko ieško plėšrūnas?
Sodyboje – nei šiukšlių, nei kvapų, kurie galėtų vilioti plėšrūnus. „Šiukšles patys vežam, komposto dėžė labai tvarkinga, konteineris sandarus. Lūšis juk nežvėjoja – tvenkinukai kieme jos netraukia. O jei kažką ir atviliojo – tai nebent mūsų kiemo ramybė.“
Audronė šypsosi: „Kartais iš savo dabartinio katino elgesio suprantu – čia kažkas gyvena. Gali būti, kad šis grožis mus jau seniai stebi. Tik dabar pasirodė.“
Dabar šeimininkė bijo naktį išeiti iš namų. „Anksčiau bijojau tik šernų, bet juos gali išgirsti iš tolo. Jie triukšmingi, garsiai vaikšto ir dar garsiau ėda, o čia – nieko. Visiška tyla. Kažkaip darosi baugu“, – sakė Audronė.
Lūšis
Paprastoji lūšis (Lynx lynx) – vienas didžiausių plėšrūnų Lietuvoje, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir griežtai saugomas. Nors XX a. pradžioje šiai rūšiai grėsė išnykimas, pastaraisiais dešimtmečiais, pagerėjus sąlygoms, jų populiacija atsigauna. Lūšys pasižymi išskirtiniais medžioklės gebėjimais – turi dideles iltis, aštrius nagus ir gali iš vietos nušokti net 6 metrus.
Šie plėšrūnai gyvena labai didelėse teritorijose – jų plotas gali siekti 40–50 kvadratinių kilometrų. Suaugusios lūšys sveria iki 20 kilogramų, šeimų nesudaro ir, kaip dauguma kačių, gyvena vienos. Išimtis tarp kačių – tik liūtai, kurie sudaro socialines grupes. Lūšys tampa pavojingos tik tada, kai turi jauniklių – šiuos veda gegužės–balandžio mėnesiais ir augina iki dvejų metų.
Remiantis Raudonosios knygos duomenimis, ši rūšis paplitusi nuo Šiaurės ir Centrinės Europos iki Sibiro ir Ramiojo vandenyno, o į pietus – iki Centrinės Azijos ir Tibeto. Lietuvoje iki 2000 m. lūšys buvo itin retos – buvo aptinkamos vos keliolikoje vietų ir tik dviejose veisėsi. Tačiau pastaraisiais metais jų skaičius auga, ir jos jau sutinkamos beveik visoje šalyje.
Didžiausi pavojai lūšims – tinkamų buveinių trūkumas, miškų suskaidymas, trikdymas bei konkurencija su kitais plėšrūnais, ypač vilkais. Šiems gyvūnams būtini dideli, senų miškų masyvai su tankiais brūzgynais, kerplėšomis, išvirtusiais medžiais – vietomis, kur būtų saugu slėptis ir vesti jauniklius.
Lūšys vis dažniau pastebimos tiek gyventojų, tiek miškininkų ir gamtos fotografų – pavyzdžiui, anksčiau buvo pranešta apie dvi jaunas lūšis, pastebėtas Ignalinos atominės elektrinės teritorijoje. Šie gyvūnai vis dažniau pasirodo ir atokesnių sodybų kiemuose.
Lūšies ruja vyksta nuo vasario iki balandžio, nėštumas trunka apie 70 dienų. Vadoje gimsta nuo vieno iki penkių, dažniausiai du–trys jaunikliai. Laisvėje lūšys gali išgyventi iki 17 metų. Lietuvos raudonoji knyga nurodo, kad apie 90 proc. jų grobio sudaro stirnos, o likusią dalį – įvairūs smulkesni gyvūnai. Sutikus šį plėšrūną patariama tiesiog pasigrožėti iš atstumo ir netrukdant pasitraukti.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
