Tekstas: Donatas Žuolys
Pastarųjų kelerių metų periodinėje spaudoje bei televizijos laidose vis dažniau populiarinami tradiciniai medžioklės ragų ansambliai: publikuojami jų meniniai pasiekimai, garsinami garbingai iškovoti tarptautinių konkursų laurai, skelbiami iškilmingi pasirodymai įvairių renginių progomis.
Kas gražu – tai ir žmogui nesvetima, nes jo sieloje pati gamta „įmontavo“ gana tobulus garso ir vaizdo daviklius, kurie stebėtinai jautriai rezonuoja su mūsų nuotaikos reguliavimo mechanizmu. Juk teigiamas medžiotojo emocijas dažnai iki neregėtų aukštumų iškelia miško kvartaluose aidintis skalikų gausmas, neretai susipinantis su pavieniais dvivamzdžių šūviais ugnies linijoje, o sodraus medžioklės rago signalų skambesys tarytum iki pat galo užbaigia šią didingą savaitgalinio miško garsų simfoniją.
Tai, žinoma, romantiškoji medžioklės pojūčių dalis, tačiau būtų pravartu rimčiau padiskutuoti apie praktiškąją medžioklės rago pusę. Juk visi norėtume, kad tradicinio rago melodijos skambėtų kiekvieno klubo organizuojamose medžioklėse ir kituose mūsų medžiotojų renginiuose. Kaip tai padaryti? Nuo ko pradėti?
Manytume, kad pūsti medžioklės ragą visiškai įmanoma kiekvienam, kuris turi bent minimalią muzikinę klausą. Taip pat nesuklysiu teigdamas, kad nėra tokio medžiotojų klubo, kuriame neatsirastų nors vienas muzikalus narys. Kai kurie iš mūsų kadaise lankė arba dabar lanko chorą, vokalinį ansamblį, šokių kolektyvą, o tokie užsiėmimai kiekvienam padėjo išlavinti ir garsų, ir ritmo harmonijos pojūčius. Jeigu kam dar teko rimčiau pasimokyti muzikos, tai net ir silpnesni įgūdžiai dar iki pat šiol turėjo išsilaikyti.
Nesvarbu, kokį instrumentą įvaldęs muzikantas (gitarą, akordeoną, fortepijoną, smuiką ar saksofoną), jeigu jis medžioklės entuziastas, visada nesunkiai įvaldys ir medžioklės ragą, kuris tikrai nėra toks jau bauginantis ar sudėtingas. Juolab nekalbant apie atskirus gebėjimus tokių muzikantų, kurie groja arba kada nors grojo bet kuriuo pučiamųjų orkestro instrumentu (pradedant triūba ir baigiant tūba) – vadinasi, jie puikiai žino visus instrumento valdymo principus, natų dalybą, sugeba išpūsti reikiamo lygio garsą. Trumpai tariant, jeigu yra muzikantas, klube visada turėtų atsirasti ir instrumentas – medžioklės ragas.
Patys seniausi tokie garsiniai instrumentai būdavo sumeistraujami iš tuščiavidurio tauro arba jaučio rago, stambesnių jūros kriauklių. Jais dažniausiai išpučiamas tik vienas tonas ir, pagal susitartą garsų skaičių bei jų ilgį, galima nesudėtingai susikurti visą informacijos perdavimo medžioklėje sistemą. Toks ragas minimas XVI a. Anglijos karaliaus Henriko VIII dvaro organizuojamose medžioklėse. Padarytas iš natūralaus jaučio rago, meniškai (gal netgi prabangiai) išpuoštas, juo nesudėtinga perduoti stiprų ir sodrų garsą. Yra sukonstruojama dar ir tokių muzikinių ragų arba jūros kriauklių, kuriuose pirštais, pridengiant atitinkamo dydžio dirbtines angas, galima išgauti ir daugiau muzikinių tonų.
Viskonsino valstijoje (JAV) 2014 m. vykusioje vasaros mugėje teko išbandyti medžioklinį ragą, kurio pučiamasis galas buvo sumeistrautas iš to paties rago masės. Vos tik papūčiau, iškart pajutau, kad tikrai nesunku įvertinti jo privalumus, ypač tokio instrumento naudojimo galimybę žiemos speigo sąlygomis. Maloniai nustebau, kai mano nuomonei labai geranoriškai pritarė tokių ragų gamintojas ir mugės prekiautojas amerikietis Stivenas.
Nors pagrindinė jo puikios produkcijos dalis buvo meniškai sukurti ragai, ypač ragai-taurės ritualinėms vaišėms, muzikinio profilio medžioklės ragų pasiūla taip pat užėmė nemažą jo prekystalio dalį. Įdomiausia tai, kad meistriškai padaryti, ypač gėrimo paskirties, ragai skleidė itin malonų bičių vaško aromatą, nes labai plonu natūralaus vaško sluoksniu buvo padengtas visas rago vidus.
Medžioklės, o neretai ir muzikos reikmenų parduotuvėse dažniausiai prekiaujama vokiečių žalvariniais medžiokliniais ragais. Jų pirmtakas – tai senas signalinis instrumentas trimitas – kadaise sukurtas kariuomenės ir jo padalinių taktiniams manevrams operatyviai reguliuoti, o kiek vėliau naudotas dar pašto karietų darbe. Nuo VII a. Vokietijoje toks trimitas, dar be vožtuvų, buvo praktikuojamas orkestruose, o XIX a. pradžioje sukonstruotas jau su trimis vožtuvais ir tapo rimtu chromatiniu muzikos instrumentu – valtorna (vok. wald – miškas, horn – ragas).
Valtornomis dabar puikuojasi ne tik simfoniniai arba pučiamųjų instrumentų orkestrai, bet ir rimti medžioklės ragų ansambliai. Medžiotojų rankose žalvarinis trimitas daugeliu atžvilgių pateisino savo pranašumą prieš senovinį natūralios biologinės kilmės rago variantą: patogesnis naudoti, kur kas skardesnis, gerokai platesnio garsų diapazono, o tuo laikotarpiu gal netgi „prašmatniau“ atrodantis muzikinis instrumentas. Su juo entuziastams pavyko sukurti gerokai turtingesnį ir muzikaliai įvairesnį repertuarą, kol toks trimitas pagaliau buvo visų oficialiai pripažintas „tikru medžioklės ragu“.
Pirminio šio instrumento modelio (be vožtuvų) muzikinis diapazonas palyginti gana siauras, praktiškai aprėpiantis tik penkis garsus. Jį įvaldyti nesudėtinga, todėl atitinkamai patreniravus lūpų raumenis, šių garsų derinys gali visai neblogai skambėti. Žiemos sąlygomis lauke nuo šalčio valtornos arba triūbos vožtuvai dažnai gali užstrigti, o šio modelio techninės būklės net stiprokas speigas neveikia.
Metalinių medžioklės ragų pavyzdžiai
Jeigu atsiranda nors vienas entuziastas, praktikuojantis tradicinio medžioklės rago kultūrą, tikėkimės, kad bus ir kitas jo sekėjas. Svarbu, kad instrumentai būtų vieno derinimo. Šiuo metu naudojami trijų tonacijų medžiokliniai ragai: in B, in D ir in Es. Pavyzdžiui, dar iki pertvarkos mano pirkto rusiško trimito tonacija in B, vokiško taip pat in B, o vėliau iš Čikagos parsivežto indiško – in Es. Kinų gamybos medžioklės rago kaina perpus žemesnė nei vokiško. Nors jų išvaizda iš esmės nesiskiria, tačiau vokiškos gamybos instrumentą daug lengviau pūsti, o ir skambesys nepalyginti aukštesnės kokybės.
Tarp kitko, norėtųsi draugiškai papriekaištauti ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvių savininkams, nes medžioklės ragas jų lentynose retai kur užtinkamas. Suprantama – kas gi nori laikyti užsigulinčią prekę?
Šiuo klausimu kitokią nuomonę turi medžioklės reikmenų prekybos tinklo Oksalis Plungės parduotuvės vedėja ir entuziastinga medžiotoja Vida Vengalienė: „Juk tradicinis medžioklės ragas šiandien vėl turi didingą ateities perspektyvą, todėl šią puošmeną reikėtų kuo išradingiau panaudoti prekių apyvartai skatinti. Nepamirškime, kad toks dailus muzikinis instrumentas – medžioklės ragas – labai pagyvina visą parduotuvės lentynų įvaizdį.“
Nors trimito diapazonas apima tik penkis garsus, jais galima sukomponuoti šaunius signalus
Žinant metalinio medžioklės rago – trimito – muzikinio diapazono apimtį ir natų dalybą, rimčiau padirbėjus tikrai nėra sudėtinga išpūsti muzikinius garsus, nesunku pagroti jų kompozicijas. Ričardo Adomonio knygoje Medžiotojo knyga (Varpas, Kaunas, 1995 m.) 98–101 p. pateikti visi reikalingiausi klasikiniai vokiški medžioklės signalai: informaciniai ir bendrieji. Nesudėtingais informaciniais šaukiniais miške perduodami operatyvūs nurodymai medžiotojams arba varovams. Pavyzdžiui, „medžiotojai pasiruošę“, „varovai pirmyn“, „tyliai varyti“, „medžiotojai, rikiuokitės“ ir pan.
Melodingais bendraisiais signalais iškilmingai skelbiama medžioklės pradžia, pabaiga, būriui pranešamas žvėries sumedžiojimo faktas. Be tradicinio rago tokių šaukinių neįsivaizduojamas sumedžioto žvėries arba pasižymėjusio medžiotojo pagerbimo ritualas, jaunųjų medžiotojų „krikštynų“ ceremonija ir pan. Yra dar melodijų, kuriomis gali būti pabrėžtinai išreiškiamas medžioklės šventiškumas, ypatingas atvykusių svečių ir kitų dalyvių pagerbimas, o neretai net pačių muzikantų iniciatyva atliekamas nuostabiai melodingas muzikinis kūrinys (Halali).
Atsižvelgiant į konkretaus medžiotojo muzikinį pasirengimą, tokie signalai vienam gali būti lengviau įvaldomi, o kitam atrodyti kaip neįmanomas dalykas. Visais atvejais entuziazmas – nepakeičiama vertybė. Gal neverta nusiminti dėl ne visai tobulai atliekamo kūrinio, nes kur kas žaviau atrodo, kai atlikėjas muzikinius nesklandumus kompensuoja savo nuoširdumu. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus žavėjausi Aleksandro Stulginskio universiteto studentų medžioklinių ragų ansamblio dalyvių jaunatviškai natūraliomis emocijomis BTV laidoje Tauro ragas (pagerbiant sumedžiotas stirneles).
Svarbu, kad muzikantas kuo reguliariau patreniruotų lūpas, nes nuo to priklauso garso tembras ir stiprumas. Muzikantai žino, kad gražus ir ausiai malonus bet kokio pučiamojo muzikos instrumento tembras pasiekiamas šiek tiek atkaklesniu darbu, t. y. dažniau pučiant ilgus garsus. Šios treniruotės tikslas – sustiprinti lūpų raumenis, nes tai didele dalimi lemia technines muzikavimo galimybes.
Jeigu atitinka muzikinis instrumentų derinimas, dviem ar net keliems ragams kartu pagroti nėra sudėtinga. Medžioklės rago šaukiniuose penkios natos, tačiau galima išpūsti jų ir daugiau, nors lauko sąlygomis ir dar žiemą – šiek tiek sunkoka. Beje, čia visada glūdi puiki galimybė „sumontuoti“ kelis puikius akordus, nes rago garsai yra patogiais intervalais (tercija, kvarta, kvinta, seksta, oktava) ir tarpusavyje puikiai dera, skamba maloniai, svarbu tik tinkamai parinkti ir suderinti garsų polifoninę schemą.
Na, kad ir panašią į skudučių sutartinę. Jeigu tokiam ansambliui dar vadovauja kvalifikuotas specialistas, panaudojami chromatinių instrumentų pranašumai, pasiekiamas reikiamas techninis pasirengimas, tokiam kolektyvui visada galima realiai pagalvoti apie kūrybiškas, perspektyvias ir rezultatyvias konkursines varžybas. Tokiu atveju belieka palinkėti tik sėkmės, o kas dirba – tą visada sėkmė lydi.
Meistriškumo trūkumas – dalykas laikinas. Jei tik neprarasime entuziazmo – meistriškumas atsiras dirbant. Pavyzdžiui, dažnai Plungės medžiotojų renginiuose matau šaunų duetą, t. y. Platelių meno mokyklos direktorių Virginijų Valančių su savo mokiniu Linu Senkumi. Nepaisant jų grojimo pačiais paprasčiausiais (be vožtuvų) medžiokliniais ragais, visada pasimėgauju akivaizdžiai augančiu jų muzikavimo meistriškumu.
Jeigu sunkoka atlikti oficialų kūrinį, pradžioje galima pagroti net ir lengvesnes savos kūrybos melodijas, svarbu tik nenurimti prie lengvesnių variantų, o palaipsniui siekti tobulumo. Be to, nebūtina apsiriboti vien klasikiniais vokiškais signalais. Štai vengrai jau seniai naudoja savo nuostabias nacionalines melodijas, o jų medžioklės nuo to tampa tik dar žavesnės ir egzotiškesnės.
Pagaliau ir lietuviai padarė tą patį. Žymiausias Lietuvos saksofonininkas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos garbės narys, Medeinės medalio kavalierius Petras Vyšniauskas sukūrė visą puokštę aukšto lygio nuostabių, itin žaviomis variacijomis papuoštų medžioklinių melodijų. Žinoma, reikia tokių, nes ten, kur medžiotojai renkasi itin iškilmingomis progomis, būtinos ir atitinkamo lygio melodijos.
Vidmanto Luniaus ir jo kolegų parengti lietuviški medžioklės šaukiniai yra paprasti, nesunku juos atlikti, juolab įsiminti, nes dauguma jų sukomponuoti nesudėtingai – pagal žinomų lietuviškų liaudies dainų analogus, pavyzdžiui, Ar nematei kiškio?, Išėjo tėvelis į mišką ir pan.
Medžioklėse, o ypač kai sudėtingos meteorologinės sąlygos, juk žymiai patogiau groti paprastesnius variantus. „Šiuos šaukinius (fanfaras arba žvėrių pagerbimo melodijas) gali groti ne tik individualiai vienas dūdorius, bet ir kelių ar keliolikos narių kolektyvas, – entuziastingai dėsto Vidmantas. – Išskirtinė šių melodijų savybė yra ta, kad jos parašytos keliais tarpusavyje puikiai derančiais garsais, o toks sąskambis visiems medžioklės dalyviams lemia tik pakilias emocijas.“
Anot Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos garbės nario Vytauto Klovo, kol kas Lietuvos medžiotojų klubuose tokių muzikinių ragų skambesys tebeskaičiuojamas vienetais ir dar nėra galimybės prisilyginti prie Vakarų Europos pasiekto entuziazmo lygio. Manykime, kad tai tik laiko klausimas, nes visos didžiosios kelionės, anot kinų išminčiaus Laodzi (V a. pr. Kr.), prasideda nuo mažo pirmojo žingsnelio. Juk visai neseniai nuoširdžiai gėrėjomės Vilniaus medžiotojų draugijos ragų ansambliu, kuris, sėkmingai vadovaujant Henrikui Mackevičiui, dar 2009 m. parsivežė pirmuosius tarptautinės reikšmės laurus iš Olštyno (Lenkija). Jų dešimties minučių konkursinis pasirodymas tada buvo įvertintas garbinga antrąja prizine vieta (V. Klovas Mūsiškiai – antri, Medžiotojas ir medžioklė, 2009 m., Nr. 3, p. 23).
Dabartinis Vilniaus pučiamųjų medžioklinių ragų klubas Tauro ragai, kuriam vadovauja Vidmantas Lunius – tai originalus ir galingai skambantis orkestras. Kolektyvas šauniai reprezentuoja tradicinių medžioklės ragų lietuvišką muzikinę kultūrą ir šalies renginiuose, ir užsienio konkursuose (V. Leščinskas Ragus pučia ne tik medžioklėse, Medžiotojas ir meškeriotojas, 2012 m., Nr. 5, p. 18). Tarptautiniame medžioklinės muzikos 2015 metų festivalyje (Goluchuve, Lenkija) šis „medžiojančių muzikantų klubas“ (taip jie save neoficialiai pristato) garbingai iškovojo paties aukščiausio lygio nugalėtojo titulą.
Atrodo, nebūtina ypač laki vaizduotė, kad kiekvienas medžiotojas visa siela įsijaustų į tokių melodijų gaudesio žavesį, pavyzdžiui, kad ir po romantiškosios Trakų pilies skliautais. Manytume, kad dėl tokių reprezentacinių patalpų nesiskundžia nei kaimyninės Latvijos, nei kitų šalių medžiotojai. Gaila, kad asmeniškai neteko pasiklausyti Lietuvos nacionalinės filharmonijos valstybinio Vilniaus kvarteto ir Vilniaus pučiamųjų medžioklinių ragų Tauro ragai 2012 m. koncerto Trakų pilyje.
Užtai daug kas pasimėgavo šio nuostabaus orkestro iškilmingomis fanfaromis ir stilingais maršais Vilniaus Litexpo patalpose vykusioje Tarptautinėje aktyvaus laisvalaikio, medžioklės ir žūklės parodoje Hunting horn show 2017, kurią šauniai organizavo BTV laidos Tauro ragas prodiuseris ir vedėjas Osvaldas Čelutka.
Belieka visiems Baltijos šalių medžiotojams ir ypač „dvivamzdžio brolių“ klubams palinkėti drąsių iniciatyvų, atkaklumo ir rezultatyvios kūrybinės sėkmės.
Nepamirškite užsiprenumeruoti mūsų „Youtube“ kanalo! Spustelėkite – Prenumeruoti! SUBSCRIBE!
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
