Autorius: Pranas ZUBRICKAS, Mūsų Ignalina
Neseniai bemaž visa žiniasklaida su džiaugsmu pranešė, kad Kupiškio r., Mirabelio miške, kovo pabaigoje nufilmuotas meškiukas, tai leidžia pagaliau konstatuoti, kad Lietuvoje turime naują gyvūnų rūšį iš Lietuvos Raudonosios knygos. Kad rudieji lokiai apsigyvens nuolat mūsų šalyje, buvo tik laiko klausimas, nes aplinkinėse mus supančiose šalyse jos yra nuolatinės gyventojos.
Aviliai sunaikinti, o visos vištos suėstos. Ignalinos tris naktis bitininkystės ūkyje lankosi meška
Ilgą laiką net rimti zoologai aiškino, kad mūsų gamtinė natūrali aplinka taip pasikeitusi, jog kai kurios retos gyvūnų rūšys negali išgyventi. Taip pat ir stumbrai, rudieji lokiai, vilpišiai, didieji apuokai, kilnieji ereliai ir kitos rūšys. Gerai prisimenu, kaip prieš geroką pusšimtį metų net zoologai ieškojo ir sengirėse, nesukultūrintose kraštovaizdžiuose tikėjosi rasti didžiuosius apuokus, sakalus keleivius. Bet sakalai keleiviai apsigyveno didmiesčiuose (Klaipėdoje), kur gausu karvelių, varninių paukščių. Jeigu kas būtų pasakęs tada, kad didysis apuokas apsigyvens gana dideliame mieste (Šiauliai) ir daugiabutyje išves jauniklius, būtų parodyta pirštu prie smilkinio – gal negerai kažkas su galva.
Daugelis įsivaizdavo ir, ko gero, dabar įsivaizduoja, kad bioįvairovei klestėti idealios sąlygos tik ten, kur žmogus kojos nėra įkėlęs. Jei sengirėse, didžiamiškiuose sąlygos smulkiems bestuburiams, kai kurioms grybų rūšims, vienai kitai augalijos rūšiai yra tinkamos buveinės, tai stambiajai faunai optimalių sąlygų dėl silpnos mitybinės bazės esą nėra. Nėra girios glūdumoje nei kiškių (baltųjų), mažai voverių, net pelinių graužikų, jerubių, neretai net kurtiniai, mėgstantys didelius miškų masyvus ir ramybę, apsilanko gyvenvietėse. Nerasi miško gilumoje ir stirnų ar produktyvių uogynų. Tada vilkams, net lūšims, didžiajam apuokui, norint išgyventi, nelieka nieko kito, kaip migruoti į palaukę, arčiau žmogaus gyvenviečių.
Tai akivaizdžiai iliustruoja pavyzdys su pastebėtu meškos jaunikliu, kuris galimai tikrai gimė nedideliame miške (apie 900 ha) ir visai netoli (per 5 km) nuo Kupiškio miesto. Beje, nenustebčiau, jei vėliau bus pastebėta meškiuko motina su dar vienu ar net dviem jaunikliais (mešką su keliais meškiukais medžiotojai yra nufotografavę ir mūsų rajone, kažkur pasienyje su Baltarusija galimai Didžiasalio apylinkėse – red.).
Ta proga reikia paminėti, kad žymiausias mūsų praeities gamtininkas prof. T. Ivanauskas rašė, jog paskutinė meška Lietuvoje buvo sumedžiota 1883 m. Dzūkijoje, Musteikos apylinkėse. Prabėgo daug metų nuo to įvykio, kai rudieji lokiai pradėjo kartas nuo karto lankytis mūsų šalyje, bet paprastai žiemoti nelikdavo. Dabar yra sudarytas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos meškų stebėjimo virtualus žemėlapis. Prisimenu, dar studijų laikais bene pirmą kartą oficialiai meška buvo stebėta Ažvinčių–Minčios miškų masyve. Pradžioje buvo reti užklydimai, bet su metais apsilankymai vis dažnėjo, matyt, dėl populiacijos didėjimo kaimyninėse šalyse.
Turbūt ne tik gamtininkams, visiems įdomu prognozuoti, kiek galėtų rudųjų meškų gyventi mūsų šalyje. Jei lygiuotumės į Rumuniją, ten populiacija siekia 8 tūkst. individų, tai pas mus atitktų 2 tūkst. Suprantama, to, tikriausiai, niekada nepasieksime, bet vienas kitas šimtas galėtų gyventi. Mąstau, kad ir kelioms meškoms išgyventi mūsų sąlygomis natūralioje gamtoje bus reikalinga papildomai šerti, apsėti jų buveinėse laukelius avižų, kukurūzų, prieš įmygį irgi pamaitinti grūdais, gal ankstyvam pavasariniam jėgų pasistiprinimui ir organizmo apsivalymui nuo susikaupusių toksinų įmygio periodu reikėtų įveisti ir meškinio česnako.
Be papildomo šėrimo, meškos užpuldinės naminius gyvulius: avis, veršelius, bitynus, o nesukaupusios reikalingo riebalų kiekio žiemos įmygiui, besibastančios žiemą gali būti pavojingos ir žmogui. Meškos pavojingos mums tik užtiktos netikėtai, itin jei bus mama su meškiukais.
Man, kaip biologui, rūpi, kad į mūsų gamtą, miškus grįžtų kilnieji ereliai, voverės skraiduolės, vilpišiai, gal net erniai. Labai norėtus, kad mūsų šalyje vėl gyventų europinės audinės, bet tam reikia, kad tose buveinėse negyventų kanadinės audinės. Retų išnykusių rūšių sugrįžimo laukti galima, kol kokiu tai stebuklingu keliu jos neatklys iš gretimų šalių arba galime ir greičiau jas prisišaukti, jei būtų tik noras. Kaip buvo padaryta už milijonus su meldinėmis nendrinukėmis.
Galvoju, tą patį efektą buvo galima pasiekti ir dešimtimis kartų mažesniais pinigais, o kitą paramos lėšų dalį skirti kitų retų, nykstančių rūšių atstatymui. Džiaugiuosi, kad be jokių pastangų pas mus apsigyveno vieni puošniausių sparnuočių –, bitininkai, bet labai gaila, kad beveik išnyko nuostabūs mūsų krašto paukščiai – žalvarniai. Kažkaip mažai informacijos, kad jau mūsų krašte nuo 2015 m. gyvena šakalai. Visas rūšis, kurios pačios apsigyvena pas mus, negalima vadinti invazinėmis – svetimžemėmis.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
