Vytautas Bunevičius yra Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) Švenčionių skyriaus vadovas, miškų želdinimo specialistas, bitininkas, tėvas, visada gyvenęs kaime ir paskyręs save miškui.
Kitaip nei dramatiškasis Victoro Hugo knygos personažas, Vytautas juokiasi linksmai, garsiai ir labai dažnai. Jo gebėjimas džiaugtis ir šviesus žvilgsnis į gyvenimą užkrečia jau per pirmąsias pokalbio minutes. Staiga pagauni save besijuokiantį kartu su juo ir visas pasaulis tampa šviesesnis.
Šio mėnesio asmenybės interviu išėjo labai netipiškas. Itin rudenišką lapkričio vakarą kalbėjome su Vytautu apie gyvenimą, be iš anksto paruoštų klausimų, laisvai ir atvirai. O dabar galiu jums pateikti šio saulėto žmogaus portretą.
Gimtinė
Gimiau ir užaugau Punios kaime, Alytaus rajone. Kitapus Nemuno Punios šilas, šalia – Vėžiongirė, netoliese piliakalnis, kur kadaise stūksojo Pilėnų pilis. Ten kunigaikštis Margiris stengėsi atremti kryžiuočių kariuomenės ataką.
Šioje vietoje Margiris ir žemaičių kariuomenės 1336 metais kovojo su kryžiuočiais. Pilies gynėjai nusprendė geriau tragiškai žūti liepsnose negu patekti į kryžiuočių nelaisvę. Dabar čia stūkso labai gražus piliakalnis, kur Punelė įteka į Nemuną. Archeologinės iškasenos rodo, kad XIII–XIV amžiuje čia stovėjo pilis, kuri buvo sudeginta. Paskui ant senų pamatų pastatyta nauja tvirtovė, kuri XVI amžiuje irgi sudegė. Iš piliakalnio matėsi nuostabus vaizdas į platų Nemuno vingį ir Punios šilą.
Šeima
Turiu dvi dukteris. Jaunesnioji – neurologė, ji dešimt metų mokėsi, kad galėtų dirbti gydytoja. Studijas pradėjo iškart po mokyklos. Žmona dirba seniūnijoje, ji yra vyriausioji specialistė, dirba su nepasiturinčiomis ir socialiai remtinomis šeimomis.
Gyvename kaime. Žmona šeimininkauja sode, gautą derlių ruošia, kiša į stiklainius ir saugo žiemai. Tačiau tai nėra vienintelis jos pomėgis ir poilsis – dar ji mėgsta žvejoti. Nežinau, ar man pasisekė… Paprastai ji pagauna daug daugiau žuvų nei aš (labai gardžiai juokiasi)! Kartais važiuoja su manimi ir į medžioklę – pasėdėti bokštelyje, bet žvejoti jai patinka labiau. Sako, kad medyje sėdėti nuobodu ir nepatogu. Anksčiau, jeigu bokštelis iš laiptelių ir lentelės, jis jau būdavo laikomas geru. Pasitaikydavo ir ant šakų sėdėti.
Mano tėvas buvo melioratorius, o paskui dirbo kolūkyje, mama irgi ten pat. Abu vis dar gyvi, todėl esu turtingas žmogus. Jie nesusiję su mišku ar medžiokle, tik mano pusbrolis girininko pavaduotojas – nuo sausio turi pasiūlymą dirbti miško želdinimo inžinieriumi ir tapo medžiotoju.
Kur mokėtės ir dirbote?
Baigiau Punios vidurinę ir įstojau į Kauno žemės ūkio akademiją, Miškininkystės fakultetą (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas). 1985 metais baigiau studijas ir pradėjau dirbti. Tais laikais buvo Švenčionėlių miškų ūkio gamybinis susivienijimas, mano profesija vadinosi miško kultūrų inžinierius. Šiuo metu dirbu tą patį darbą, bet dabar mane vadina miško želdinimo specialistu. Rūpinuosi sėklomis, sodmenų auginimu, miško želdinimu ir žėlimu.
Į universitetą stojau sąmoningai – norėjau dirbti miške. Kai mane priėmė į darbą, pirmus tris mėnesius mano darbo vieta buvo medienos sandėlyje. Kaskart atvykus vyriausiajam inžinieriui prašydavau, kad perkeltų mane dirbti į mišką.
Gimiau, gyvenu ir turbūt mirsiu miške.
Kokią matote miškininkystės ateitį?
Dabar – permainų metas, vyksta reformos. Galbūt visi tiesiog pripratome prie senosios sistemos. Atrodo, kad ji veikia gerai, bet ir naujoji gali būti efektyvi. Reikia tikėtis, kad viskas bus gerai. Plačiau ir konkrečiau situacijos komentuoti nenorėčiau.
Ką galima pasakyti miškų valdymo kritikams?
Jie turėtų suprasti: jeigu norime, kad Lietuvos miškai gyvuotų amžinai, juos reikia kirsti. Kirsti, o paskui atnaujinti. Medis – kaip bet kokia kita gyva būtybė: gimsta, auga, miršta. Taip pat ir miškai – kad jie nemirtų, reikia atnaujinti.
Pagal įstatymą visas iškirstas miško teritorijas reikia iš naujo apsodinti. Laimė, visos srities įmonės ir miškų savininkai taisyklių laikosi.
Miško plotai Lietuvoje kasmet didinami. Valstybiniame sektoriuje pagal regionus skirstomi plotai, kuriuos reikia apželdinti. Švenčionėlių regioninis padalinys jau beveik įvykdė planą – dauguma apželdinti skirtų 200 hektarų jau apsodinti.
Ar patiko mokytis?
Taip, visada mėgau mokytis. Nesinori girtis, bet universitetą baigiau raudonu diplomu, buvau pavyzdingas studentas.
Bendrabutyje po lova slėpiau armoniką – dalyvavau saviveiklos būrelyje ir grodavau, nors natų visiškai nemoku. Taip pat dainuoju, jeigu tai galima vadinti dainavimu (juokiasi). Vis dar patinka dainuoti, ne tik per šventes. Kartais dainuoju būdamas vienas! Bityne dirbdamas irgi dainuoju.
Studentauti buvo labai smagu. Prisimenu tuo metu veikusį turizmo klubą Pilėnai. Jis kasmet rengdavo varžybas ir mane kviesdavo kaip laisvąjį muzikantą. Kas vakarą prieš varžybas sėdėdavome prie laužo. Estafetės pradžia septintą ryto, bet ketvirtą mes dar žiūrėdavome į liepsnas. Reikšmingai linktelėdavau draugui – susišypsodavome ir suprasdavome vienas kitą be žodžių – mano palapinėje guli armonika. Paimu instrumentą ir kaip duodame! Beveik visa stovykla susirinkdavo prie mūsų laužo. Po dviejų valandų startas, o mes dar dainuojame. Kompanija buvo labai gera!
Kokių turite pomėgių?
Užaugau prie Nemuno, jau šešerių mane vieną leisdavo žvejoti. Tai mano pirmasis pomėgis. Ilgą laiką buvau aistringas žvejys – su plūdine ar spiningu. Nemunas – didelė upė. Porą kartų pats pagavau nedidelių šamų, bet kartą mačiau, kaip mūsų kaimynas sužvejojo 29 kilogramų šamą.
Buvau mažytis, į mokyklą dar nėjau. Prisimenu, kaip kaimynas su draugu paėmė didelę šaką, pervėrė šamo žiaunas ir užsidėjo tą kuolą ant pečių. Šamas kybojo. Abu vyrai buvo didelio ūgio, bet šamas toks ilgas, kad uodega žeme vilkosi. Prisimenu tas mažas šamo akutes ir ilgus ūsus. Tėtis mane laikė už rankos, tad jaučiausi drąsiai, šamo nebijojau, bet ranka vis tiek neprisiliečiau – tik koja pabaksnojau. Prisimenu, kad kaimynas ir mums atnešė to šamo paragauti. Maži šamai skanesni, primena vėgėlę.
Kaip tapote bitininku?
Žinote, kaip tame anekdote… Kaip jums atsakyti – pagal religiją, mokslą ar nuoširdžiai? Bitės atėjo per medžioklę. Turėjau draugą, deja, jis jau kituose bitynuose. Kartą po medžioklės sėdėjome, kalbėjome apie įvairius dalykus, kartu ir apie bites. Prisiminiau, kadaise vaikystėje sakiau, jog niekada nelaikysiu bičių.
Kai buvau mažytis, į kolūkį atvežė 40–50 bičių šeimų. Jos skraidė į darbą kaip tik per mūsų laukus – nebuvo įmanoma nei šieno pjauti, nei kitų darbų dirbti. Ir vis dėlto vėliau supratau, kad niekada negalima sakyti „niekada“.
Tą kartą medžioklėje pasikalbėjome ir šis pokalbis pasimiršo. Baigėsi ruduo, praėjo žiema, atėjo pavasaris. Draugas skambina ir sako, kad reikia ieškoti avilio. Jis pagavo spiečių ir dovanos jį man. Pagalvojau – na, papuolei, Vytai. Pradėjau išsisukinėti: avilio nerandu, laiko nėra ir panašiai. Taip praėjo vasara ir rudenį jis man pasakė, kad nebeieškočiau: avilys yra, jos rengiasi žiemoti ir dabar jų trikdyti nereikėtų. Gal pavasarį. Pagalvojau: per šį laiką kas nors gali nutikti. Ir nutiko.
Draugas paskambino ir pasakė, kad atvažiuočiau bičių, nes jis nežino, kiek dar gyvens. Na, argi turėjau teisę atsisakyti?! Paėmiau jas. Pagalvojau, kad jis man savo bites padovanojo nuoširdžiai. Dabar negaliu įsivaizduoti gyvenimo be bityno.
Kelerius metus bitės pagyveno, bet paskui nuo manęs pabėgo, praėjo dar pora metų ir supratau, kad bičių man vis dėlto reikia. Avilius turėjau, o naujų spiečių pats pagavau. Dabar pats viską darau: statau avilius ir taisau, gaminu korių rėmelius, suku medų. Mažumėlę parduodu, bet daugiausia medų renku savo šeimai ir draugams. Turiu apie keturiasdešimt bičių šeimų.
Šiandien aš bityne (interviu imta lapkričio 7 d.). Bitės vis dar skrenda, dirba, tik kažkodėl aš joms šiandien ne itin patinku. Visą vasarą su bitėmis dirbau be tinklelio – jos man negelia. Šiandien kažkaip piktai dūzgia. Rudeniop jos įniršta.
Bitėms nepatinka įvairūs stiprūs kvapai, bet ilgainiui pripranta. Svarbiausia paslaptis – dirbti ramiai, nedaryti staigių judesių. Įdomu, kad brolis mano bityne irgi gali ramiai būti – bitės jo nepuola. Matyt, panaši kraujo ir prakaito konsistencija. Bitės tai jaučia.
Be medaus ūkio, dabar užsiimu dar vienu su bitėmis susijusiu dalyku – tai poilsis ir miegas ant bičių avilių. Turiu pastatęs tokį namelį su keletu bičių avilių, o virš jų – gultai. Bitės gyvena normaliu darbo režimu, turi landas į lauką. Atsiguli ant gulto, o bitės apačioje dūzgia. Labai geras jausmas!
Mokslininkai įrodė, kad bičių biolauko dažnis toks pats kaip žmogaus. Kai kurie autoriai teigia kad trys keturios valandos miego virš bičių atstoja visavertį paprastą miegą.
Apiterapija – bičių produktų naudojimas žmogaus sveikatai palaikyti ir įvairioms ligoms gydyti. Miegas virš bičių avilių yra vienas apiterapijos metodų.
Bitės yra unikalūs sutvėrimai – jos nesikeitė tūkstantmečius! Moksliniuose žurnaluose rašoma, kad tokios bitės, kokias žinome dabar, matė dinozaurus, kaip ir krokodilai.
Koks bitininko Vytauto tikslas?
Ūkis gana didelis, bet dar negaliu savęs vadinti tikru bitininku. Mokausi, jau dvidešimt metų mokausi. Tikslas? Turbūt stengtis geriau suprasti bičių šeimos struktūrą, darbą, charakterį, sudėtingą sąveiką. Štai ko reikia siekti. Bitė negyvena kaip individas, jos mąsto ir viską daro tik kartu kaip šeima.
Nėra atskiro mokslo apie bites. Žmonija žino tik tai, ką stebėjo ir susistemino patys bitininkai. Bitė – tokia įdomi būtybė, kuri gali kas kartą elgtis kitaip. Mano brolis irgi bitininkas, jis pradėjo daug anksčiau nei aš ir žino daugiau.
Ar laiko tėkmė apskritai svarbi?
O, man duktė neseniai sakė – „Tėti, kada pagaliau užaugsi?“ Kartais pasitaiko, kad staiga daiktai tiesiog iškrinta iš rankų. Kai man taip nutiko, duktė pasakė: „Tėti, suauk! Tik mažiems vaikams taip viskas krinta iš rankų.“ Taip nutinka, kai darai kelis darbus vienu metu.
O kaip medžiotojas jaučiatės suaugęs?
Tobulėti ribų nėra. Kasmet, kasdien, kiekvienoje medžioklėje randu ką nors nauja. Esu subrendęs, ar nesu… Nežinau. Apskritai manau, kad iki galo suaugti niekada negali. Nors ne! Gali! Tada, kai tave išneš kojomis į priekį (kvatoja).
Žmogus turi mokytis, tobulėti visą gyvenimą, jeigu to nedarai, miršti. Jeigu ne kaip individas, tai kaip asmenybė. Valgai, gyveni, bet nieko nekuri ir nesi niekuo įdomus.
Kaip pažinote medžioklę?
Mano tėvų namai buvo pamiškėje ir netoliese reguliariai rengtos medžioklės. Žiūrėdavau, bet nė karto nedalyvavau. Mano šeimoje nė vienas senelis ar prosenelis nebuvo medžiotojas, tik mano pusbrolis pradėjo medžioti.
Kai mokiausi universitete, turėjome žvėrių biologijos su medžioklės pagrindais kursą, kuriame buvo ir medžioklės tema. Mus mokė medžioti klasėje ir realioje medžioklėje. Kartą per dvejus metus iš kurso išrinkdavo dešimt studentų, kurie galėdavo tapti medžiotojais. Mokytojai išrinkdavo kandidatus. Taip, Lietuvoje visada buvo sunku gauti medžiotojo bilietą. Vienas tų laimingųjų buvau ir aš, tad iš mokslų grįžau būdamas medžiotoju. Bet tai tik pusė darbo – dar reikia ginklą įsigyti. Tada medžioklinis lygiavamzdis kainuodavo 250 rublių – keturios mano tėvo algos. Ir vis dėlto tėtis man nupirko pirmąjį ginklą.
Pirmą kartą medžioklinį šautuvą rankose laikiau šaudykloje, kur mus nuvežė treniruotis iš universiteto. Prisimenu, kad reikėjo šaudyti į skriejančius taikinius – po dešimt lėkštelių kiekvienam. Iš pirmo karto sušaudžiau pirmus penkis taikinius ir visi aplink net išsižiojo. Na, o kitus penkis prašoviau. Kad gerai šaudytum, reikia treniruotis.
Baigęs universitetą metus nemedžiojau. Kai pradėjau dirbti, buvo eilinės reformos ir medžioklės sritis perėjo miško ūkiui. Medžiotojai turėjo centralizuotai atiduoti mėsą ir kailius, ir tuo aš užsiėmiau dirbdamas miške.
Atėjo laikas ir pradėjau medžioti. Vis dar esu tame pačiame būrelyje. Pradėjau ten dirbti ir gavau kvietimą į medžioklę. Maždaug metus taip svečiavausi ir tik vėliau man pasiūlė tapti visateisiu būrelio nariu. Dar po trejų metų tapau jo vadovu ir vis dar užimu šias pareigas.
Buvau jaunas vaikinas, daug jaunesnis už kitus būrelio narius. Dabar iš tų laikų tik vienas besu gyvas. Senieji medžiotojai gerai žinojo medžioklės dalykus, bet būrelis – tai ne tik ėjimas į mišką. Reikia mokėti sutvarkyti dokumentus, tobulinti klubą. Tuo ir užsiėmiau. Medžioklių vadovu netapau dar daugelį metų – kol senieji, išmintingieji galėjo, tol vadovavo patys.
Kad vadovautum medžioklei, reikia patirties ir žinių, be to, gerai pažinoti savo apylinkę. Mūsų būrelyje ši užduotis nėra lengva, nes visa teritorija – ištisas miškas, žemės ūkio plotų apskritai nėra.
Kur medžiojate?
Medžioju Januliškio medžiotojų būrelyje, Labanoro girioje. Taip, ten yra Labanoro regioninis parkas. Didelių sunkumų mums tai nekelia: yra gamtos parko teritorijos, kur medžioti draudžiama, o visur kitur didelių apribojimų nėra.
Iš esmės medžioti draudžiama šalia pelkės, užtat dėl jos mūsų plotuose daug briedžių. Daugiausia šių stambių gyvūnų yra šaltuoju metų laiku, kai jie ateina į pelkynus žiemoti. Kitu laiku plotuose briedžių mažiau, ir vadiname juos vasariniais – jie pelkėje praleidžia visą vasarą. Negalima sakyti, kad trofėjai labai dideli, juk briedžių selekcija labai sudėtingas procesas. Ankstesniais metais manyta, kad briedžius reikia medžioti, nesvarbu ragų kokybė, tačiau dabar medžiotojai sąmoningesni, požiūris keičiasi.
Kaip jūsų plotuose su vilkais?
Yra vienas įdomus momentas. Vienuose plotuose yra 4000 hektarų teritorija, iš esmės lapuočių medžių miškas. Ten tankiai gyvena briedžių. Jau pernai rudenį pastebėta, kad reta briedė turi jauniklių. Negana to, stirnų liko tik žmonių gyvenamose teritorijose, miške jų beveik nėra. Vadinasi, vilkų smarkiai padaugėjo – jų miškininkai, medžiotojai ir šiaip miške besilankantys piliečiai sutinka ir dieną. Būna atvejų, kai vilkai žmones prisileidžia arti.
Gerai, kad šiemet Aplinkos ministerija nusprendė padidinti vilkų limitą beveik dvigubai, bet ir jis per mažas. Tai nepadės.
Ką reiškia būti vidury barikadų?
Dirbu miško ūkyje ir esu medžiotojų būrelio vadovas. Kaip elgtis, kai miško gyventojai padaro žalos atžalynams? Kokią poziciją pasirinkti?
Jau 34 metus auginu mišką ir kartu esu medžiotojas. Į mišką žiūriu iš abiejų požiūrio taškų ir suprantu, kad jis negali gyvuoti be gyvūnų. Visada žiūriu į jį kaip į sudėtingą ekosistemą. Miško reikia ir mums, ir gyvūnams.
Miško ateitį – atžalynus – galima apsaugoti nenaikinant gyvūnų. Jau minėjau slaptąją briedžių žiemojimo vietą mūsų būrelio plotuose. Žinome, kad kasmet briedžiai grįš, tad ruošiamės iš anksto: atžalynus aptveriame arba naudojame repelentus – kasmet apie 1000 hektarų.
Repelentai labai efektyviai apsaugo jaunus medelius, tačiau tam tikromis aplinkybėmis ir jie neveikia. Prieš maždaug dešimt metų buvo labai snieguota žiema ir vieną mūsų plotų kampelį per naktį padengė daugiau nei pusmetrio storio sniegas. Ten įstrigo trys briedžiai. Jie viską nugraužė – skanu nebuvo, bet jie vis tiek nuėdė visą repelentu apdorotą atžalyną, nes neturėjo kitos išeities.
Dar viena labai efektyvi atžalynų apsaugos priemonė: lapkritį–gruodį kiek tolėliau nuo želdinamo ar želiančio miško reikia atlikti (jeigu įmanoma) retinimo arba einamuosius kirtimus. Briedžiai maitinsis nukirstų medžių šakomis ir mažiau pažeis netoliese esančius želdynus.
Ką galvojate apie naująją medžiojamųjų gyvūnų limitų sistemą?
Yra medžiotojas ir yra sąžinė. Jeigu nėra sąžinės ir tik medžiotojas, jokia sistema negelbės.
Kokia medžioklės ateitis?
Tai smulkioji gyvūnija, smulkieji medžiojamieji gyvūnai ir paukščiai, jeigu žiūrime 20, 30, 50 metų į priekį. Pasaulis urbanizuojasi, žmonių daugėja, bręsta konfliktai. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra stumbrų, jie gyvena laisvėje ir gana dažnai lankosi žmonių soduose ir žemės ūkio plotuose. Jeigu pereina stumbrų kaimenė, nieko nelieka. Tai žmones siutina.
Reikia pripažinti, kad miško teritorijos irgi plečiasi ir stambiųjų gyvūnų populiacijos auga, tačiau smulkioji gyvūnija lengviau prisitaiko prie miestų. Todėl ir manau, kad ateityje bus medžiojama daugiau smulkiųjų gyvūnų, taip pat stirnų ir danielių. Tik kažkaip reikia susitvarkyti su vilkais.
Apie danielius – jie juk vis dar invazinė rūšis?
Kaip čia pasakyti. Paskaičius istoriją pasirodo, kad danielių į Lietuvą buvo įvežta kelis kartus ir ne tik XX amžiuje, bet ir anksčiau – net viduramžiais. Manau, kad danieliai nebėra invazinė rūšis. Visiškai kita kalba – šakalai ir meškėnai! Su jais reikia kovoti laiku!
Mangutų irgi per daug ir dėl to kaltos moterys. Jos atsisakė kailinių dėl sintetinių medžiagų mados. Kai pradėjau medžioti, už manguto kailį mokėdavo 120 rublių. Mano atlyginimas buvo 80 rublių. Aišku, tuomet kailiai būdavo perkami centralizuotai ir siunčiami į Rusiją.
Gaila, kad mūsų dienomis nėra tokios sistemos, ir kaži ar valstybė suinteresuota mokėti už smulkių kailinių žvėrelių medžioklę.
Kadaise medžiotojams buvo mokama ir už sumedžiotus vilkus. Jų medžioklė vyko ištisus metus. Vilkai labai lankstūs gyvūnai, jie išgyvena net per nuolatinį aktyvios medžioklės sezoną. Mano senelis ir tėvas pasakojo – anksčiau vilkų niekas nemedžiodavo, juos tiesiog naikindavo. Ir jie vis dar gyvuoja, dauginasi.
Ar esate susijęs su jaunų medžiotojų mokymu?
Taip, LMŽD Švenčionių rajone reguliariai rengiame medžiotojų mokymus. Skaitau paskaitas apie medžioklę, jos rūšis, gyvūnų biologiją ir kitas temas, o apie ginklus ir balistiką moko kiti specialistai.
Ką galvojate apie medžiotojų organizacijų skaičių Lietuvoje?
Taip, turime kelias draugijas ir visos dirba iš esmės viena kryptimi. Vis dėlto būtų geriau, jeigu egzistuotų viena didelė, stipri organizacija, galinti plačiai atstovauti medžiotojų interesams visuomenėje. Manau, laikas viską sudėlios į savo vietas. Nereikia skubėti ir dirbtinai ką nors keisti. Visi esame žmonės – reikia mokytis, dirbti, dalyvauti medžiotojų gyvenime, juos suprasti. Pirmiausia medžiotojas yra žmogus ir turime atstovauti jo interesams, dirbti su visuomene.
Manau, ilgainiui ta perdėta gyvūnų saugojimo mada praeis. Viskas stos į savo vietas. Vienas dalykas yra viešai engti medžioklę, visi tie Baltijos vilkai ir kitos organizacijos Lietuvoje, Baltijos šalyse ir kitur, bet vos tik kaime pasirodo koks usūrinis šuo, žmonės ima šaukti – kur medžiotojai? Medžioklė buvo, yra ir bus. Tai amžinai reikalinga veikla ir ji gyvuos visada.
PRENUMERUOKITE Žurnalą iki 2023 metų pabaigos!
Naujas žurnalo numeris jau greitai prekyboje!
