Įkvėpti gyvybę
Kad pamatytum gamtos grožį, nebūtina mokytis dailės akademijoje. Kad taptum medžiotoju, užtenka norėti prisiliesti prie laukinės gamtos, pajusti save kaip jos dalį. Giminystė, ankstesnė patirtis šiame kelyje neturi lemiamos reikšmės. Viskas yra kraujyje, genuose: grožio pojūtis ar noras medžioti, dalytis su pasauliu savo vizija arba duoti jam dalį savęs. Pokalbis su poete, menininke ir medžiotoja Giedre Jarmolavičiene sukėlė minčių apie kiekvieno mūsų kūrybinę gyslelę. Nuo ko prasideda menas? Mano nuomone, nuo gebėjimo nutildyti savo protą, stebėti ir pamatyti aplinką. Pajusti grožį, įrėžti jį savo atmintyje, išsaugoti. Kai įspūdžių kiekybė perauga į kokybę ir sutinka talentą, gimsta menas.
Menas. Pradžia
Mano pirmieji darbai atsirado prieš pusmetį, pavasarį. Šią žiemą gimė idėja, kad reikia susirasti kokį darbą „prie širdies“, hobį. Kuo galėčiau užsiimti, kas mane džiugintų ir ko paskui nebūtų gėda parodyti žmonėms? Prieš dešimtmetį mačiau vieną labai elegantiškai apsirengusį, gražų seną medžiotoją. Jam ant kaklo buvo kaklajuostė su išskaptuota elnio rago rože. Priėjau prie šio nepažįstamo žmogaus ir pasakiau, kad jo labai graži kaklajuostė. Jis didžiuodamasis papasakojo, kad Lietuvoje yra tik trys tokios rage skaptuotos kaklajuostės, o savąją jis gavo dovanų. Tąkart pagalvojau, kad tai labai gražu! Iš tiesų, Lietuvoje nieko panašaus nebuvau mačiusi. Tuo metu beveik nė vienas mūsų medžiotojas nemokėjo ir nenorėjo rengtis paradiniais drabužiais, nešioti aksesuarų. Dar ilgai galvojau apie šį medžiotoją.
Po kurio laiko pradėjau dirbti medžioklės reikmenų parduotuvėje pas Liną Baužę (medzioklis.lt). Sutikau daug įvairių medžiotojų, parduotuvėje mačiau aksesuarų ir atmintyje iškilo tas elegantiškas, prieš dešimt metų sutiktas medžiotojas. Supratau, kad turiu pabandyti. Namuose turėjau įvairių ragų, įsigijau graviravimo įrankį ir nusprendžiau pabandyti mūsų medžiotojams pagaminti tokių kaklajuosčių ir kitų gražių dalykų. Pradėjau nuo mažų ir paprastų darbelių, bet greitai supratau, kad man gana gerai pavyksta, tad išdrįsau padaryti pirmąją tauriojo elnio rago kaklajuostę. Padovanojau ją Linai, o nuotrauką publikavau internete. Nuo to viskas ir prasidėjo. Užsakymų ėmė rastis vis daugiau ir dabar tik tuo ir užsiimu.
Forma
Anksčiau mokėjau tik piešti. Kadaise mokiausi dailės mokykloje ir, manau, piešiau neblogai. Vis dėlto dabar galvoju, kad nupiešti taip gražiai ir gerai, kaip pavyksta išskaptuoti kaule ar rage, negalėčiau. Sunku pasakyti, iš kur tai ateina, bet dirbant su ragu ar kaulu, kuriant formą, o ne vaizdą, man pavyksta daug geriau parodyti gyvūną. Aišku, labai stengiuosi kiekvieną darbą nušlifuoti iki tobulumo ir pateikti jį kitiems būtent taip, kaip matau pati. Įdomu, kad paprastai geresnį formos ir plastikos pojūtį turi menininkai vyrai. Štai moterys geriau jaučia spalvas, piešia ir tapo.
Gyvybės dvelksmas
Menas yra moteriškas, nes tapytojas ar skulptorius į savo darbą įkvepia gyvybę. Tu kuri, suteiki naujai formai gyvenimą. Ilgai dirbi, brėži liniją po linijos, o jis būna negyvas. Tęsi darbą tol, kol vieną akimirką jis tarsi atsimerkia ir į tave pasižiūri. Tai gali būti ir vaizduojamo gyvūno nosis ar ausis, iš kurios jauti, kad štai jis gimė, yra gyvas. Būna ir taip, kad tuo momentu pasikeičia viso kūrinio idėja, nes kiekvienas turi savo charakterį, ir tai paveikia mano pradinį sumanymą. Rezultatas tokiu atveju nenuspėjamas.
Ir miško žvėrių, ir šunų pavidalai visuomet atsiranda iš nuotraukų, nors prieiga skiriasi. Peržiūriu daug įvairių nuotraukų, kad suprasčiau, koks tai žvėris, koks jo charakteris, įdedu daug laiko ir pastangų, kad darbą ištobulinčiau. Jeigu darau laukinį gyvūną, turiu jį padaryti panašų į visą rūšį. Bet jeigu tai medžiotojo kompanionas – šuo, tada atsiveria daug platesnis darbo laukas. Kiekviena veislė turi savo ypatybių, kiekvienas šuo – savitą išvaizdą, savybes, snukio išraišką. Tokiu atveju dirbu ir pagal nuotraukas, bet įkūnyti individualumą daug sunkiau nei bendrą vaizdą.
Darbui naudoju briedžių, elnių ir stirninų ragus. Medžiagos gaunu iš klientų, draugų medžiotojų. Vieni šiaip duoda, kiti dovanoja, treti parduoda.
Raida
Susipažinau su dailininke Danguole Šerstinskaja, ji nuostabiai piešia gyvūnus. Pradėjome susirašinėti, ir ji pasiūlė nusiųsti savo darbų nuotraukų į kasmetinį konkursą American Art Awards. 25 Amerikos meno galerijų atstovai vertina tavo paraišką. Jeigu gauni nominaciją, gali už gerą kainą parduoti savo kūrinius užsienyje. Taigi nusiunčiau nuotraukų ir įveikiau atranką, o rugsėjo pabaigoje sužinosiu, ar gavau titulą. Su savo darbais užsiregistravau ir buvau priimta į garsią menininkų internetinę parduotuvę, kurioje apsiperka meno gerbėjai ir kolekcininkai iš viso pasaulio.
Kol kas graviruoju papuošalus Lietuvos medžiotojams ir jų mūzoms, neatsisakau nė vieno darbo ir išpildau įvairias idėjas. Mano ateities planas ir svajonė yra kurti dideles graviūras, kad kiekviena būtų skirtinga ir įdomi. Ir dabar, darant kaklajuostes, įdomiau dirbti su naujomis idėjomis ir objektais. Neseniai dariau meškos galvą, pelėdą, vilką. Tai įdomu, išjudina rutiną. Kai pasidaro nuobodu, padedu viską į šalį ir pagaminu, pavyzdžiui, savo svajonių žiedą.
Usūrinis šuo, puolantis vaikus
Gimiau Ukmergėje, čia baigiau vidurinę mokyklą, ir apskritai kone visą gyvenimą praleidau šiame mieste. Tik į vaikų darželį nėjau – niekas manęs ten nevedė, nes gyvenome kaime. Turėjome savo sodą, ir miškas visai netoli buvo. Močiutė visuomet pasakodavo, kad miške gyvena didelis usūrinis šuo, jis mane užpuls ir suės, jeigu eisiu į tankmę. Visą vaikystę galvojau, kad usūrinis šuo yra meškos dydžio šuo, laukiantis manęs ten, miške. Labai jo bijodavau! Prisimenu, kaip eidavome su seserimi gėlių arba uogauti, bet visuomet laikydavomės miško pakraštyje – juk miške gyveno jis! Vos išgirsdavau kokį traškesį, iškart parodydavau kulnus. Vis dėlto iš šios baimės atsirado didelis susidomėjimas mišku, o paskui – ir noras medžioti.
Šeima
Turiu du sūnus – jau studentus. Jaunėlis atsidavęs skaitmeninėms technologijoms, o vyresnysis mokosi odontologijos. Darbui jis man parūpino labai smulkių grąžtų, tad kartais tenka dirbti ir su šiais smulkiais medicininiais instrumentais, todėl galiu išgraviruoti ir šuns blakstienas, ir kiekvieną tauriojo elnio karčių plaukelį. Prie savo darbų nuotraukų, kurias publikuoju internete, visuomet parašau, kuris iš jų buvo sukurtas naudojant odontologo įrankius.
Medžioklė
Mano šeimoje nebuvo nė vieno medžiotojo. Kartais svečiuodavomės pas giminaičius, kurių šeimos galva buvo labai rimtas medžiotojas. Jų namų sienas puošė senoviniai ginklai, ten buvo tauriųjų elnių ir šernų iškamšų. Mane tai labai žavėdavo ir kėlė didelį pasididžiavimą savo dėde. Apskritai man labai patinka gyvūnai. Vaikystėje visą laiką tempdavau namo sužeistas varnas, varles ir kitus gyvus sutvėrimus. Tik tarakonai kėlė šleikštulį. Nieko nebijojau, išskyrus usūrinį šunį… Dabar ir jo nebebijau.
Vaikystėje man patiko ir žvejoti. Būdamos mažos su drauge gaudydavome žuvis. Pačios susimeistraudavome meškeres, kur nors susirasdavome kabliukų ir pagaudavome daug mažų žuvelių. Kartą netoli ežere radome varžą ir ją ištraukėme – joje buvo pilna žuvų, tad mes ir tas parsitempėme namo. Toks azartas buvo! Mama su tėčiu labai džiaugėsi. Visų žuvų mamai neatidaviau, mat mūsų kieme buvo nedidelė kūdra. Įleidau į ją žuveles, kai kurios išgyveno, paūgėjo. Dažnai eidavau jų apžiūrėti – pagaudavau, apžiūrėdavau, paleisdavau atgal. Vasarą toje kūdroje buvo visai mažai vandens, maždaug iki kelių, ir aš visuomet gerai žinodavau, kiek mano „akvariume“ žuvelių. Kai kuri nors nugaišdavo, įleisdavau naujų.
Kai mano gyvenime pasirodė medžiotojai, iš pradžių šia veikla ne itin domėjausi. Kartais nuvažiuodavau padėti užpildyti šėryklas, tyrinėjau pėdsakus, mokiausi, taip pamažu kilo noras pabandyti medžioti. Pirmą kartą sėdėjau kartu su kitu medžiotoju. Tą kartą nieko nesumedžiojome: nė vienas žvėris neišėjo į atvirą vietą, bet visą laiką jaučiau ir girdėjau, kad aplinkui po mišką kažkas labai atsargiai vaikšto. Ir mane apėmė begalinis susidomėjimas miško gyvūnija! Netrukus supratau, kad sėdėti bokštelyje kartu su kuo nors ir stebėti man nebeužtenka. Prieš šešiolika metų nusprendžiau, kad reikia medžiotojo bilieto.
Medžiotojų kursai
Medžiotojų kursus baigiau savo mieste. Tuomet mokytis buvo kiek lengviau, mažiau reikalavimų nei dabar, ir tais laikais medžioklėje praktiškai nebūdavo moterų. Kursuose buvo vien vyrai, kurie keistai į mane žiūrėjo. Daugelis niekaip negalėjo suprasti ir klausė, kam man to reikia, kodėl noriu tapti medžiotoja. Vyrams kažkodėl niekas tokių klausimų neužduoda! Atsakydavau, kad to reikia man pačiai, noriu tapti visateise medžiotoja. Negana to, esu nedidelio ūgio, todėl nenuostabu, kad vyrams buvo sunku priimti pačią mintį, kad tokia moteris gali būti medžiotoja. Instruktorius, skaitęs mums paskaitą apie ginklus, į mane žiūrėjo visai niūriai ir skeptiškai. Vis dėlto šaudymo egzaminą išlaikiau gerai.
Paskui buvo teorija, ir instruktorius labai rimtai vertino mano atsakymus į egzamino klausimus, o po jo pagyrė ir paspaudė ranką. Buvau gerai išmokusi teoriją, atsakinėjau tvirtai ir rišliai. Galbūt jie suprato, kad mano susidomėjimas medžiokle yra tikras ir kad nesistengiu tapti medžiotoja tik todėl, kad išsiskirčiau, girčiausi ir naudočiausi nuostabos kupinais aplinkinių žvilgsniais.
Ginklai
Mano pirmasis šautuvas buvo pagamintas Rusijoje – pagal skelbimą įsigijau gana seną ginklą, kuris vis dar naudojamas. Tai buvo ne IŽ ir ne TOZ, o dar retesnis – ZK 16×70. Ir dabar patyrę medžiotojai apžiūri ir sako, kad tai puikus ginklas.
Dviese su gamta
Man niekada nepatiko medžioklė su varovais, kai suvažiuoja daug žmonių, miške didelis triukšmas, gyvūnai gąsdinami ir viskas taip chaotiška. Man labiau patinka važiuoti į mišką vienai. Girdėti, matyti, tykoti gyvūną, justi jo kvapą ir įsiklausyti į šnabždesį. Kiekvienas kartas kitoks. Lauki, ar gyvūnas išeis iš miško, ar ne. Klausaisi ir išgirsti jo kvėpavimą sau už nugaros, sustingsti. Sėdi ir ausyse tik širdis plaka, atrodo, kad gyvūnas, kurio lauki, ją irgi išgirs. Ir net nereikia kiekvieną kartą ką nors sumedžioti. Užtenka, kad gyvūnai ateina, paukščiai atskrenda, o tu gali juos stebėti natūralioje aplinkoje, susilieti su supančia gamta ir pasijusti maža Visatos dalele, stebėdamas žvaigždėtą dangų.
Miestiečiai, atvažiuojantys į mišką pailsėti, dažnai viso to nepajunta ir nepamato. Medžiotojas yra stebėtojas. Net pravažiuodamas keliu pastebi besiganančius laukuose, pamiškėse gyvūnus daug dažniau nei nemedžiojantis žmogus. Atpažįsta medžius bei augalus ir puikiai orientuojasi gamtoje.
Kai sumedžiojau savo pirmąjį laimikį – stirną, susigraudinau. Prisimenu, kai ji išėjo, man net kvapą užgniaužė – toks azartas apėmė. Paleidau šūvį ir ji krito. Prisimenu, kad pribėgau prie stirnos, ir ji dar šiek tiek kvėpavo. Ką aš padariau, kvailė?! Užbaigiau stirnos kančias ir tempiau ją namo. Laimikį apdorojau pati. Manau, kad jeigu medžioji, pats turi padaryti viską nuo pradžios iki galo. Jeigu gali atitempti pats, atitempk, nudirk ir padalyk. Išmokau dirti ir padalyti gyvūną žiūrėdama, kaip tai daro kiti.
Dabar tai garbės reikalas – viską padaryti pačiai. Medžioklėse, kuriose dalyvauju, dažnai tenka girdėti vyrus kalbant, kad va, dama atvažiavo, labai gerai – bus kam sumuštinius sutepti. Sakau, kad sumuštinių netepsiu! Esu tokia pati kaip visi ir galiu savo laimikį apdoroti. Nėra ir taip, kad vyrai patys viską gali. Didelį šerną ar briedį irgi visi kartu traukia. Taigi medžioklėje negali būti skirstymo pagal privilegijas, lytis ir kitus požymius – visi yra lygūs medžiotojai.
Mano didžiausias laimikis buvo šernas – esu išsaugojusi jo iltis. Gyvenimas taip pasisuko, kad vis rečiau tenka išvykti į medžioklę, bet pasitaikius progai ir atsiradus laisvo laiko, neatsisakau ir mielai joje sudalyvauju, gamtoje jaučiuosi neapsakomai gerai, atsipalaiduoju. Teko būti ir ančių medžioklėje, bet paukščių medžioklė man ne prie širdies. Galbūt dar nuomonė pasikeis, nes gavau Moterų medžiotojų klubo kvietimą dalyvauti ančių medžioklėje.
Naujos tradicijos
Manau, kad Moterų medžiotojų klubas įves Lietuvoje naujų tradicijų ir puoselės senąsias. Jau dabar matome, kur damos dalyvavo. Jos visuomet kartu, pasitempusios ir elegantiškai apsirengusios medžiokline apranga, draugiškai ir aktyviai dalyvauja medžioklėse bei didžiuojasi rezultatais! Po medžioklės visada publikuoja aprašymus su nuotraukomis, nuoširdžiai džiaugiasi ir dalijasi įspūdžiais. Tai puiku! Ir vyrams medžiotojams yra ko pasimokyti iš damų. Kai merginos kur nors atvyksta medžioti, vyrai taip pat pasitempia, pasiruošia ir patys didžiuojasi savimi ir įdėtomis pastangomis medžioklėje.
Dėl moterų šiame vyrų pasaulyje atgis senos ir atsiras naujų, dar gražesnių tradicijų. Svarbiausias atradimas – kad galima medžioti kartu. Senas požiūris, kad moteris turi sėdėti namuose, nebeaktualus. Pomėgiai neturėtų būti skirstomi į vyriškus ir moteriškus. Prisimenu tarybinį animacinį filmą, kur vyras sumedžioja mamutą, atitempia namo ir deklamuoja eilėraštį savo žmonai, o ji visą laiką šveičia didelį puodą. Dabar viskas keičiasi.
Ne medžioklėje
Groju violončele. Baigiau Ukmergės muzikos mokyklą, bet niekur toliau nestojau, nes kasdien važinėti į kitą miestą autobusu ir, būnant vaiku, vežiotis didelį violončelės dėklą buvo gana sunku, galbūt dėl to ir nebebuvo noro toliau tęsti muzikos studijų. Praėjo daug metų, kai buvau prisilietusi prie stygų. Staiga, maždaug prieš pusmetį, pajutau, kad vėl noriu groti. Nusipirkau violončelę ir susisiekiau su savo mokytoja. Ir štai dabar mes grojame. Mokausi, dalyvauju repeticijose ir kartu su ja ir jos mokiniais groju renginiuose, improvizuoju namuose šiuolaikinius kūrinius.
Muzika yra jausmų atspindys. Melodijos negalima pamatyti, bet ją galima pajusti siela. Muzikoje yra viskas – jausmai, nuotaika, spalvos. Mano nuomone, muziką, meną ir medžioklę kažkas jungia, kažkoks neapčiuopiamas ryšys. Ateini į mišką, atsisėdi bokštelyje ir įkvepi šviežio, gryno oro. Gamtos grožis tavo sielą pačiumpa ir nebepaleidžia. Dažnai kiti to nemato ir nesupranta.
Be muzikos ir medžioklės, mano gyvenime yra poezija. Esu parašiusi knygą, kuri jau pasiekė skaitytojus. Malonu tai, kad ne aš pati ar koks rėmėjas, o Kultūros ministerija priėmė sprendimą paremti šio poezijos rinkinio leidybą. Meno ir literatūros žurnaluose yra mano publikacijų. Anksčiau manęs poezija netraukdavo, neskaičiau ir nerašiau. Poetai man atrodė mažumėlę… ne iš šio pasaulio. Vis dėlto prieš aštuonerius metus poezija pati mane pašaukė. Viskas prasidėjo nuo to, kad internete radau dainininkų, muzikantų svetainę. Pamačiau, kad yra žmonių, publikuojančių savo eilėraščius, ir nutariau pamėginti. Įdėjau savo pirmąjį eilėraštį, ir jis netikėtai sulaukė labai teigiamų atsiliepimų. Gavau daug gerų komentarų. Malonu buvo ir tai, kad šiame kūrybiniame forume galėjau susirašinėti su bendraminčiais, aptarti bet kokią temą.
Niekada nebūsime 100 % veganai
Esu už medžioklę – jos labai sena istorija ir gilios tradicijos! Medžioklė egzistuoja nuo tada, kai žmogus dar nebuvo žmogus. Medžiodavome akmenimis, ietimis, rankomis, nes žmogus be mėsos nebūtų išgyvenęs. Viskas vystėsi, atsirado medžioklės kultūra, ir dabar tai yra mūsų istorijos dalis, yra ir žalieji, kurie su savo šūkiais nori viską pakeisti… Ar kas nors pagalvojo, kiek skruzdžių užmušame tiesiog vaikščiodami žeme, to net nejusdami? Taip viskas sutvarkyta.
Kai kurie žmonės manęs teiraujasi, kaip galiu medžioti, ar iš tiesų man tų gyvūnų negaila? Gaila, bet esu medžiotoja ir mano instinktai veikia tinkamai. Man daug labiau gaila tos kiaulės, kurią šeimininkė garde visus metus augino, šėrė, kasė už ausies ir kasdien linkėjo labo ryto ir vakaro, o rudenį nusiuntė senelį su peiliu, kad paskerstų. Kasdien maitino, džiaugėsi, kad kiaulaitė auga vis didesnė, o paskui… Štai kas man atrodo baisu! Miške elnių ar briedžių nešeriame, neauginame, vardų neduodame ir prie jų prieiti daug sunkiau nei prie kiaulės garde.
Tai yra tarsi medžiotojo ir žvėries dvikova. Medžioklėje, kai gyvūnas ateina, kai tau pavyksta jį sumedžioti, atsiranda kažkoks kontaktas, tuo metu kažkas įvyksta… To negalima paprastai paaiškinti, bet medžioklė yra visiškai kas kita, ji turi savo tikslus ir įstatus, ko nenori suprasti žalieji ir visi kiti, agituojantys prieš ir savo akcijomis besitikintys ką nors pakeisti. O žmonių visokių pasitaiko ir tarp medžiotojų, ir tarp žaliųjų, ir ne tik tarp jų…
Kai manęs klausia, kaip aš, moteris, galiu medžioti, atimti gyvybę, atsakau paprastai: kas šeria palikuonis? Lapė savo jaunikliams tempia peles ir juos maitina. Šernė šerniukus saugo nuo visko, įskaitant tėvą. Taip gamtoje sutvarkyta. Moters medžioklės instinktas turi būti stipresnis, nes ji turi maitinti ir saugoti savo vaikus. Apie tai retas susimąsto, o mes, žmonės, irgi esame gyvūnai ir turime savo instinktus. Taip, esame evoliucionavę, sukūrę civilizaciją, bet tai buvo ir yra mūsų gyvybės pagrindas.
Šiais laikais dalis žmonių nesupranta, kas yra medžioklė, o dauguma tiesiog nenori nieko suprasti. Jų gyvenimo būdas patiems atrodo teisingesnis, ir jie stengiasi jį primesti kitiems. Socialiniame tinkle, Lietuvos dailininkų sąjungos svetainėje, įdėjau savo kūrinio nuotrauką ir parašiau, kad šis aksesuaras skirtas medžiotojui, nes Lietuvos medžiotojai yra patys geriausi. Vienas veganų subkultūros lyderių parašė, kad medžiotojai yra žvėrys ir nieko gero juose nėra. Pradėjome audringai diskutuoti. Manau, kad visuomenės pretenzijos pagrįstos kažkokiu pavydu. Parduotuvėse pilna vištienos, kiaulienos, jautienos, visi eina, perka, valgo pasigardžiuodami, bet į mišką negalima?
Dovanos ateičiai
Medžiotojas už medžioklę moka iš savo kišenės, praleidžia miške savo laisvalaikį ir jaučiasi laimingas. Gyvūnų sergėtojai turėtų vykti į kiaulių, galvijų ir vištų fermas, į skerdyklas ir ten protestuoti su savo šūkiais, o ne kovoti prieš medžioklę. Visiškai priešingai – reikėtų kovoti už medžioklės populiarinimą, kultūrą ir plėtrą.
Medžioklė turi būti graži ir garbinga, kad būtų malonu leisti laiką kartu miške arba šventėje, kad sumedžiotas gyvūnas būtų pagerbtas, kad tradicijos giliau įsišaknytų medžioklės kultūroje. Miško ragų melodijos ir gražūs drabužiai per šventes, aksesuarai – visa tai dera kultūringai medžioklei.
Aš taip džiaugiuosi, kai medžiotojas ar jo žmona, įsigijusi mano darbą kaip dovaną, atsiunčia jo nuotraukų! Tai taip gražu, taip kilnu! Pati džiaugiuosi kiekvienu darbeliu – paimu į rankas ir įsivaizduoju, kaip gerai tai atrodys ant medžiotojo kaklo. Jis pats nešios, o jo vaikai paveldės. Taip malonu, kai šeimoje yra toks dalykas, kurį galima perduoti kitoms kartoms!
Neseniai dariau įdomų darbą. Viena mergina nusprendė savo mamai padovanoti ką nors iš rago. Šeimos galva, medžiotojas, jau seniai iškeliavęs anapus. Žmona, būdama garbaus amžiaus, rado naują gyvenimo partnerį ir jie neseniai susituokė. Jis turi du vaikus, ir dabar šeimoje iš viso yra penki vaikai. Jie nusprendė padovanoti porai ką nors gražaus. Pakalbėjome su viena iš dukterų. Ji sakė, kad nori ko nors ypatinga, kas pradžiugintų mamą iki širdies gelmių, ko nors artimo sielai. Briedžio rage išgraviravau moterį su penkiais fazanais ir vilku šalia. Moteris yra motina, vilkas – medžiotojas, nes ir miręs, ir dabartinis vyras medžioja. Paukščiai simbolizuoja visus šeimos vaikus. Graviruodama galvojau apie šią moterį ir labai stengiausi, kad viskas gražiai pavyktų. Norėjau ją kuo labiau pradžiuginti ir sujaudinti gauta dovana!
Man labai patinka tai, ką darau. Pats procesas ir rezultatas. Aišku, negalima paneigti materialiosios pusės, bet daug daugiau gaunu, kai matau žmonių džiaugsmą gavus dovaną. Nei užsakovas, nei tas, kuriam dovana skirta, nemato, ką darau. Kai nusiunčiu nuotrauką ir gaunu susižavėjimo kupinų komentarų, man net ašaros akyse kaupiasi. Dažnai dovaną ar užsakymą gavę klientai atsidėkodami dar atsiunčia dovanų ir laiškų. Tai labai miela! Vertingiausia man yra nuoširdus džiaugsmas ir gėris, kurį sukuriu žmonėms ir kuris taip grįžta pas mane.
Tai yra Giedrės eilėraštis, kurį ji mielai leido publikuoti.
(iš)likimas
Iš triukšmingos aplinkos į vibro
prie peties šešioliktas kalibras
saugiklis teisti ne skirti
gyventi – akistata – mirti
laukimas į dūžius palūžta
širdis išsiardo iš gūžtos
atslenka kadrais iš lėto
garsas – šešėliai – siluetai
teisėja nuojauta atrenka
tyla – šūvis – atatranka
nusvyra žudikės saujos
parakas – kailis – ir kraujas
kapo nebus tik takas
pėdsakais mirtį atseka
iš vibro į triukšmingą aplinką
išlikimas – kaina – atlikta
