Etikos kodeksas – medžioklės pagrindas?

Etika (sen. gr. ἠθικός – susijęs su žmogaus būdu) yra filosofijos šaka, kalbanti apie gerą, deramą ar teisingą elgesį, kartais dar vadinama moralės filosofija; pagrindinės etikos sąvokos yra „gėris“, „blogis“, „dorovė“, „valia“, „atsakomybė“. Etikos sąvoka vartojama ir kalbant apie kokios nors profesinės srities moralės normų sistemą.

Mūsų šalyje yra keturios medžiotojų organizacijos. Savaime nėra blogai, kad medžiotojai turi pasirinkimą, prie kurios draugijos prisijungti, tačiau viena stipri organizacija su aiškiais tikslais ir stipria motyvacija galėtų padaryti Lietuvos medžiotojų naudai daug daugiau. Naudingas būtų ir etikos kodeksas, kuris pakeltų medžioklės kultūrą ir pagerintų medžiotojo įvaizdį, jį būtų galima pateikti medžiotojų kursuose, taip formuojant jaunosios kartos supratimą, kas yra pagarba gamtai ir gyvūnams.

Vis dėlto Lietuvoje nėra medžiotojų etikos kodekso. Yra tam tikri įstatymų punktai, atspindintys etikos taisyklių esmę, tačiau konkrečios medžiotojų elgesio ir požiūrio normų santraukos neturime. O galbūt to visai nereikia?
Etika galvoje

„Etikos normas konkrečioje srityje nustato valdančios organizacijos, autoritetingi asmenys, patirtis ir motyvacija, – aiškina Lietuvos elnių kvieslių asociacijos pirmininkas Daivaras Rybakovas. – Medžioklės ūkyje tai būtų medžiotojams atstovaujančios draugijos, kurios ir turėtų kurti medžiotojų etikos kodeksą, tačiau kol kas Lietuvoje tokio nėra.

Tradicijos iš esmės atitinka etiką. Viskas, kas nauja, mūsų visuomenėje ateina su kančiomis. Kadaise viskas prasidėjo dėl užsieniečių domėjimosi medžiokle Lietuvoje. Mūsų medžiotojai, norintys priimti svečius, buvo priversti mokytis, perimti Europos medžioklės tradicijas, pradėti tinkamai rengtis, mokytis medžioklės trimitų signalų, pagerbimo ir įšventinimo ritualų. Tas pats „Medžioklei valio!“, kuris dabar vis populiarėja, irgi buvo perimtas iš Lenkijos medžiotojų, kurie visuomet ir visur šaukia „Darž bor!“

Kai atskiri progresyvesni klubai tik pradėjo pagerbti laimikius, kiti juokėsi, – prisimena D. Rybakovas. Kam to reikia – jie klausė. Visiems atrodė, kad tai nereikalingas smulkinimasis, užimantis daug laiko. Na, o dabar nė viena medžioklė neapsieina be gražaus sumedžiotų gyvūnų pagerbimo ir sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip.
Taip pat būtų su etikos kodeksu.

Iš esmės jis jau yra – kiekvienas medžiotojas galvoje ir širdyje laikosi kokių nors normų. Kai kurie egzaminų klausimai irgi susiję su etikos taisyklėmis, pavyzdžiui, kad gyvūną reikia sumedžioti vienu tiksliu šūviu, o sužeidus kuo greičiau nutraukti jo kančias. Medžioklės įstatyme ir taisyklėse irgi yra tokių normų, kurias būtų galima laikyti įkvėptomis etikos. Net draudimas per medžioklę su varovais šauti į elninių patinus yra etiškas – šūvis į trofėjinį gyvūną turi būti sąmoningas ir apgalvotas. Taip pat yra klubų, turinčių savo etikos elgesio taisykles: nešauti, jeigu gyvūnas yra šalia esančio medžiotojo sektoriuje, nešauti į gulintį kiškį. Vis dėlto oficialaus etikos kodekso Lietuvoje nėra. Jeigu jis būtų išleistas, jeigu medžiotojų būreliams imtų vadovauti jauni, progresyvūs medžiotojai, šios normos įsigyventų labai greitai“, – mano D. Rybakovas.

Moralė per bausmes

„Prieš trejus metus Lietuvoje buvo gerokai padidintos baudos brakonieriams. Kiekvienas dabar tris kartus pagalvos, ar nori mokėti dešimtis tūkstančių už vieną elnią, be to, netekti ginklų ir automobilio. Galbūt tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje auga briedžių ir tauriųjų elnių populiacija. Tai tarsi demografinis elnių sprogimas! Gyvūnų šiuo metu itin daug, tai keičia ir medžiotojų požiūrį į gyvūnus ir medžioklę. Jis tampa atsakingesnis, – teigia D. Rybakovas.

– Būreliams suteikiami gana dideli limitai, kad visi būtų patenkinti. Šiemet pasitaikė paradoksalių situacijų, kai po medžioklės dalis medžiotojų nebenori imti mėsos. Tas, kuris medžiojo, ir turi susitvarkyti su visu laimikiu. Galbūt tai kels didesnį domėjimąsi mėsos pridavimu, o tai duos papildomų pajamų ir galimybę būreliui vystytis, tobulinti savo ūkį ir augti ne tik technine, bet ir etine prasme. Tačiau didžiausias laimėjimas tas, kad žmonės nebelinkę užsiimti brakonieriavimu, nes elnių užtenka visiems.“

Tvarkos taisyklės ir priesaika – dar ne kodeksas

„Medžiotojas turi prisiminti, kad gamtoje jis tik svečias, ir tokio požiūrio laikytis kiekvieną medžioklės dieną, – mano medžiotojų būrelio Luknė vadovas, tarptautinės kategorijos medžioklinių šunų darbo bandymų teisėjas Gediminas Žiūkas. – Svarbiausias medžioklės etikos klausimas – pagarba gamtai ir viskam, kas gyva. Jeigu žmogui ši pagarba nėra įgimta ar išmokta, jis nesupranta, kas yra etika. Daugeliu atvejų situaciją galėtų pagerinti medžiotojų etikos kodeksas.

Lietuvoje egzistuoja Medžiotojų priesaika, kurią stodamas į būrelį duoda kiekvienas jaunas medžiotojas. Į ją įtrauktos pagrindinės etikos sąvokos, bet tai ir viskas. Daug būrelių turi naujų narių priesaiką iš kelių punktų. Štai keletas pavyzdžių.

Dauguma Lietuvos medžiotojų būrelių turi ne tik naujų narių priesaiką, bet ir vidaus tvarkos taisykles, kuriose esama ir etikos klausimų. Pavyzdžiui, Luknės taisyklėse parašyta, kad jeigu vienas narys žodžiais ar fiziškai įžeidžia kitą narį, būrelio vadovas gali uždrausti kaltajam kurį laiką dalyvauti medžioklėje. Kam nors gal pasirodys juokinga, bet taip palaikoma tvarka, ypač po medžioklės. Prieš Lietuvą pasiekiant afrikiniam kiaulių marui, prie etikos tradicijų buvo priskiriamas ir draudimas medžioti šernes, pažeidėjams net reikėdavo mokėti piniginę baudą. Be šių taisyklių, būrelio etikos sąraše yra ir nurodymai, kaip galima ir kaip negalima elgtis.
Nemažai Medžioklės įstatymo ir taisyklių punktų irgi numato etišką elgesį ir požiūrį į gamtos išteklius, pavyzdžiui, nevaryti gyvūnų automobiliais ar motociklais. Taip pat griežtai draudžiama medžioti naktį įjungiant automobilio šviesas, nes jos apakina gyvūnus. Yra dar daug punktų, mokančių medžiotojus etiško elgesio su gyvūnais ir gamta.“

Šuo – medžioklės siela

„2014 metais pakeistos Medžioklės taisyklės ir iš jų dingo žodžiai „medžioklinė veislė“, liko tik „šuo“. Už tokius dramatiškus pokyčius Lietuvos medžiotojų bendruomenė turi „dėkoti“ konkretiems jai vadovaujantiems asmenims. Jie net buvo numatę įtraukti taisyklę, kad su šunimis draudžiama varyti nesužeistą gyvūną. Laimė, tokia kvailystė buvo laiku atskleista ir pašalinta, antraip būtų kilusi grėsmė visai medžioklei su varovais Lietuvoje.

Šia tema jau gana daug rašyta. Dabar Lietuvoje leidžiama medžioti su neveisliniais šunimis. Privaloma sąlyga, norint dalyvauti medžioklėje, yra darbo bandymai. Ir čia atsiranda prieštaravimas. Dabartiniai medžioklės kinologai ir ekspertai priklauso Lietuvos kinologų draugijai, kuri yra Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) dalis. Jie neturi teisės dresuoti ar egzaminuoti neveislinių šunų ir tų, kurių dokumentus išdavė kokia kita organizacija. Dėl to visi kinologai ir ekspertai buvo įspėti, – pasakoja G. Žiūkas. – Kad visi šunys galėtų būti dresuojami, medžiotojų organizacijos turėtų parengti savo ekspertus ir mokymo bazes, kurių galimybių užtektų atestuoti visos Lietuvos šunis. Kol kas progresas labai lėtas, medžiotojų susidomėjimas nedidelis, tad naujosios tvarkos įsigaliojimas atidėtas iki 2021 metų.

Pasaulinis informacijos srautas ir dabar galiojančios šunų naudojimo taisyklės atvėrė Lietuvos medžiotojams naujus horizontus. Šiuo metu pas mus sparčiai populiarėja Katahulos leopardiniai šunys, Argentinos dogai ir kitų panašių veislių šunys, kurie Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose Europos šalyse naudojami medžioklei be ginklų. Šių veislių šunims būdinga draskyti medžiojamuosius gyvūnus. Šunų būrys randa ir sulaiko gyvūną, medžiotojas palaukia, kol jis nusikamuoja, ir tik tada paduria. Šiame kruviname ir negailestingame procese visada sunkiai nukenčia šunys ir kartais net medžiotojai.

Kam reikia tokių šunų ar mišrūnų, jeigu Lietuvoje registruota 80 medžioklinių veislių iš 180 FCI pripažintų? Kiekvienam medžioklės būdui yra tinkamų veislių. Kam griauti kinologiją, leidžiant naudoti šunis nepaisant kilmės ir veislės? Tai irgi yra medžioklės ūkio ir kinologijos etikos klausimas.

Medžioklės rezultatas smarkiai priklauso nuo šunų. Rasti šernų kaimenę, išginti elnius ir briedžius – tai šunų užduotis. Vis dėlto dar svarbesnis jų darbas ieškant sužeistų gyvūnų. Mūsų medžioklės etika numato gyvūnui sukelti kuo mažiau kančių. Viena sąlygų – profesionalūs, tiksliai dirbantys šunys, galintys greitai rasti sužeistą laimikį. Neveisliniai, be ryškių darbo instinktų, netinkamų veislių ar per agresyvūs šunys kaži ar dera mūsų etikos taisyklių skalėje.“

Peilis – medžiotojo siela

„Pirkdamas peilį medžiotojas įsigyja ne tik instrumentą. Peiliai turi ir etinę, ir net istorinę vertę. Gero meistro pagamintas peilis tarnaus ilgus metus, galbūt jį net galėsi perduoti vaikams, – tikina peilių meistras Markas Kaušinis. – Peilis yra ir sąžiningo medžiotojo įvaizdžio dalis. Gera geležte mėsa perpjaunama gražiai, lengvai, jos gabalai vienodi, o paskui ją malonu gaminti. Na, o buku, netinkamos formos, nepatogiu peiliu gyvūno dalijimas virsta nešvariu, neetišku procesu.

Patogiai pjaustant mėsą švarioje lupykloje irgi parodoma pagarba gyvūnams. Nežinia, ar į medžiotojų etikos kodeksą reikėtų įtraukti punktus apie darbo etiką dorojimo vietoje, tačiau pagarba savo peiliui ir kitiems įrankiams (įskaitant šautuvą) turėtų būti reikšmingas etikos taisyklių punktas.“

Ką reikėtų įtraukti į kodeksą?

Medžiotojų sąjungos Gamta pirmininkas Raimondas Ribačiauskas pradėdamas naujų medžiotojų mokymo kursą visada pasako ilgą kalbą apie etišką požiūrį į gamtą: „Įsidėmėkite – medžiotojai yra ne išnaudotojai, o pagarbūs gamtos išteklių vartotojai. Medžiotojai eina į mišką ne gauti mėsos, ne žudyti gyvų būtybių, o sumedžioti.“ Pasak R. Ribačiausko, svarbus ne tik medžioklės procesas, bet ir medžiotojo ne medžioklėje atliktas darbas: rūpestis gyvūnais žiemą, populiacijų vertinimas, pagalba moksliniams tyrimams, tradicijų laikymasis ir jaunųjų medžiotojų lavinimas.
Vis dėlto svarbiausia – pagarba gyvūnams, gamtai, kolegoms ir įstatymui. Su tuo sutinka ir Sūduvos medžiotojų sąjungos (SMS) pirmininkas P. Uleckas.

Kadaise jis parašė etikos kodeksą savo medžiotojų būreliui Liubavas ir visai SMS. „Bendro Lietuvos medžiotojų etikos kodekso tikrai reikia. Su išsamiais paaiškinimais jis turėtų būti pristatomas medžiotojų kursuose. Gaudamas medžiotojo bilietą kiekvienas turėtų duoti kodeksu paremtą priesaiką. Susirinktų kokie 10–20 jaunų medžiotojų, kartu išklausytų paskaitą apie medžioklės etiką ir duotų šią priesaiką. Tai galėtų būti graži ir pakili ceremonija, įkvepianti jaunimą gerbti savo naująjį statusą ir didelę medžiotojų šeimą, prie kurios jie prisijungia.“

Iš patirties P. Uleckas sako, kad kodeksas turėtų būti ne per ilgas, bet turiningas: „Aišku, negalima į tokį rimtą dokumentą įrašyti tik kelių žodžių, pavyzdžiui, „garbė“, „atsakomybė“ ir „pagarba įstatymams“. Reikia išsamiau paaiškinti, ką konkreti sąvoka reiškia medžioklės kontekste. Pavyzdžiui, medžiotojo garbė reiškia paklusimą įstatymo ir taisyklių reikalavimams, pagalbą savam būreliui, medžiotojams ir kitiems žmonėms, saugos taisyklių laikymąsi ir dar daug ką kita. Būrelio etikos kodekse įrašyta, kad medžiotojas negali pažeisti įstatymų, šauti į kito medžiotojo sektorių – visada reikia duoti pirmenybę kolegai. Kiekvienas turi reguliariai treniruotis šaudykloje, kad pirmas šūvis į gyvūną būtų mirtinas ir jis nesikankintų. Ir medžioklėje, ir viešuosiuose renginiuose medžiotojas turi atrodyti solidžiai, nesikeikti, elgtis mandagiai, visur ir visada remti medžioklės idėją, dalytis žiniomis ir patirtimi. Medžiotojas privalo visada laikytis būrelio ir medžioklės vadovo nurodymų, vidaus taisyklių ir panašiai. Be to, į būrelio etikos kodeksą verta įtraukti punktą iš vienos senos medžioklės knygos: medžiotojas niekada negali bendradarbiauti su Lietuvos gamtos priešais – brakonieriais, žalotojais ir teršėjais. Pastebėjęs pažeidimą medžiotojas įsipareigoja pranešti apie tai atsakingosioms tarnyboms ir būrelio vadovybei. Iš viso Liubavo etikos kodekse yra aštuoniolika punktų.“

Epilogas

Peržiūrėjus daugelio Lietuvos medžiotojų būrelių interneto svetaines ir pakalbėjus su medžiotojais darosi aišku, kad mūsų bendruomenė jau pasiruošusi bendram etikos kodeksui. Būreliai turi vidaus tvarkos taisykles su etikai skirtais punktais, bendras medžioklės kultūros lygis Lietuvoje auga, dabar telieka parengti Lietuvos medžiotojų etikos kodeksą, kurį priimtų visos organizacijos ir kuris būtų pristatomas medžiotojų kursuose.

Dar vienas esminis klausimas yra etiškas medžiotojų informacijos skelbimas socialiniuose tinkluose. Reikėtų skirti specialų skyrių kaip tik šiai temai. Kokios nuotraukos ir žinios gali būti skelbiamos plačiai auditorijai, kokios – tik siauram interesantų ratui, o ką apskritai reikėtų pasilaikyti sau? Nuo to, kaip medžiotojai pristato savo užsiėmimą, priklauso visuomenės požiūris. Vis dėlto tai ateities klausimas, kurį galėtų svarstyti būsima Lietuvos medžiotojų draugija (apie ją daugiau skaitykite rubrikoje „NVO naujienos“).

Etikos kodeksas – medžioklės pagrindas?0