Su Egidijumi susipažinau Vilniuje, naujos Purnavu Muiža parduotuvės atidarymo dieną. Iš pat pradžių supratau, kad turėsiu reikalą su puikų humoro jausmą, aštrų protą ir ilgus metus kauptą patirtį turinčiu žmogumi, o tai pradžioje buvo nesuvokiama ir paslaptinga, tad šiek tiek nerimavau. Žodis po žodžio išsikalbėjome apie žurnalą, medžioklę, medžiotojus Lietuvoje. Paklausiau, ar galiu paimti interviu. „Taip, bet tik kai grįšiu iš Sibiro.“ Tada supratau, kad manęs laukia nuotykis. Taigi kviečiu ir jus į nuotykį su šia asmenybe.
„Medžioklė iš didžiosios raidės – aukščiausias sunkumo laipsnis, ilgiausias sekimas, didžiausias trofėjus ar legendinių vietų lankymas. Kiekvienam medžiotojui tai kažkas savita. Svajonė, kurios realiai turbūt niekada nepasieksime, bet visada ją puoselėjame, siekiame ir tikimės. Nemažai daliai medžiotojų tokia legendomis ir padavimais apipinta, rusų literatūroje ir televizijos laidose apsakyta svajonių žemė yra Sibiras.
Šis žodis kelia tiek daug asociacijų – taiga, skaidrūs ežerai, uolos, bekelė. Tai vienišas dūmelis iš sniegais užpustytos medžiotojų žieminės ir tiesios tarsi dviašmenio kalavijo kirtis slidžių vėžės auštant mirgančiame sniege. Vienatvėje praleisti rudens ir žiemos mėnesiai, kailiai, o vertingiausia iš jų – sabalo vilna.“
Egidijus Pipynė
Ar dažnai vyksti į Sibirą medžioti?
Trisdešimt metų ten nebuvau! Jaunystėje aštuoniolika metų gyvenau ir dirbau Sibire: stačiau žiemines, uogavau, grybavau, o svarbiausia – medžiojau sabalus. Ten, Podvoločnajos kaime, ir vedžiau.
Nuo ko viskas prasidėjo?
Mano draugas a. a. Juozas Grigonis buvo eigulio sūnus. Abu gyvenome ir augome internate. Laisvadieniais iš jo sprukdavome, važiuodavome į Juozo namus, patyliukais nugvelbdavome jo tėvo šautuvą. Medžiodavome, nakvodavome miške, prie laužo. Labai daug skaitydavau apie medžioklę, svajodavome apie Sibirą, įsivaizduodavome, kaip ten sektųsi medžioti. Kartą, kai jau buvome devintoje ar dešimtoje klasėje, žemėlapyje pažymėjome tašką.
„Iš lempos“ bakstelėjome pirštu į Irkutsko sritį, kur statysime žieminę: netoli Baikalo ežero kranto, šalia Lenos intako. Juokingiausia tai, kad šį sezoną medžiojau beveik toje pačioje vietoje, kurią tada su Juozu ir pažymėjome. Matai, kaip likimas smaginasi!
Kiek tau metų?
Jau 68-eri.
Kur gimei ir užaugai?
Faktiškai gimiau Rietave, nes mano mama gavo siuntimą ten dirbti, bet visą gyvenimą praleidau Vilniuje. Apie šeimą per daug kalbėti nenoriu, nes išeis kaip seriale Santa Barbara (juokiasi). Po vidurinės įstojau į Fizikos ir matematikos fakultetą, bet baigiau tik vieną kursą, nes nebuvo įdomu. Ne mokslai buvo problema – mokiausi gerai, bet ką man tai duotų? Tapti mokytoju?
Juolab kad mes – aš ir dar du draugai – buvome tvirtai sutarę baigę mokyklą ir tarnybą važiuoti į Sibirą. Mano dėdė Jonas Pipynė, tarp kitko, tada labai garsus lengvaatletis, irgi buvo labai aistringas medžiotojas – iš esmės jis ir paruošė mane tam, ką nulėmė likimas. Nuo mažens imdavo mane drauge į medžioklę, visko mokė.
Ką atsimeni iš vaikystės medžioklių?
Kartą medžioklėje vienas vyras sumedžiojo lapę ir mane nusiuntė jos paimti. Pakėliau rudauodegę, o ji turbūt savo sekretą paleido. Taip paskui rankos smirdėjo! Visi medžiotojai iš manęs juokėsi. Labai gerai prisimenu, man tąkart buvo penkeri ar šešeri.
Kada pirmą kartą šaudei?
Bijau apie tai pasakoti. Patėvis buvo miško punkto viršininkas ir labai daug laiko leido miške. Aišku, jis turėjo ginklą – TOZ-17. Dažnai jį pasiskolindavau ir medžiodavau šarkas, varnas. Dėdė nuo vaikystės mokė šaudyti, tai aš dar mažytis būdamas gebėdavau gerai pataikyti. Turbūt kažkas kraujyje, kažkoks instinktas. Armijoje irgi dalyvaudavau varžybose.
Kaip nukeliavai į Sibirą?
Kadangi metus mokiausi ir į armiją išėjau metais vėliau, atitinkamai ir išvažiavau tik kitais metais po Juozo, kuris jau buvo išvykęs į Irkutsko sritį. Rudenį grįžau iš armijos ir pradėjau ruoštis. Nusipirkau, ko reikia, susipakavau daiktus, net iš Vilniaus buto išsiregistravau. Dėdė už tai ant manęs labai ilgai pyko – tais laikais prisiregistruoti Vilniuje buvo labai sunku, o kadangi išvykau, jam paskyrė mažesnį butą. Vis dėlto, kaip žadėjome vaikystėje, su Juozu ir dar vienu draugu susikrovėme daiktus ir išvažiavome.
Tada buvo įsteigtas naujas valstybinis medžioklės ūkis. Populiariame tarybiniame žurnale Medžioklė ir medžioklės ūkis buvo skelbimas, kad ieško medžiotojų. Su Juozu nuolat susirašinėjome ir pavasarį kartu su trečiu draugu atvykome į Sibirą. Medžioklės ūkyje mus su džiaugsmu priėmė, netrukus prasidėjo kasdieniai darbai. Ir kokie! Dirbti reikėjo labai daug – statyti žiemines, spąstus.
Visą vasarą prabuvome taigoje. Rinkome uogas ir grybus, kurių priduodavome tonomis ir užsidirbdavome pinigų. Kai kurie žvejodavo, jiems gyvenimas išvis buvo geras, bet žvejybos leidimus buvo galima gauti tik per blatą.
O mūsų trečiasis draugas… Jis turbūt svajojo, kad vaikščios nuo amžių neliesto miško paunksnėje, medžios sabalus ir nieko daugiau nedarys. Paaiškėjo, kad profesionali medžioklė yra tiesiog sunkus darbas, o dirbti nesinorėjo – jau pirmą vasarą jis susikrovė daiktus ir grįžo namo. Mes su Juozu likome.
Ar sąlygos Sibire tokios, kaip dauguma įsivaizduoja?
Sąlygos? Darbo buvo daug, o gamtos sąlygos? Na, taip, maždaug tokios ir yra: vasarą karšta ir daug vabzdžių, žiemą šalta ir daug sniego.
Medžiotojo darbas ten – ta pati katorga. Medžiotojai, kurie į Sibirą važiuodavo dėl ilgo rublio, kaip sakyta tarybiniais laikais, ilgai neužsibūdavo, po pirmos žiemos tokie išvažiuodavo.
Likdavo tik tie, kuriems tokia medžioklė buvo širdies reikalas, taip pat, aišku, vietiniai, kuriems ir pasirinkimo didelio nebuvo. Bet jie ir medžiodavo kaip senovėje: 5–7 km nuo namuko, toliau neidavo. Žodžiu, per daug nesivargino.
Kada ir kaip medžiojami sabalai?
Sezonas – nuo spalio pradžios iki vasario pabaigos. Medžiojami jie daugiausia spąstais, su šunimis, kol sniegas leidžia. Šiemet labai vėlai pradėjome medžioklę – kol atskridau, kol susiruošėme, spąstus pradėjome statyti tik spalio 22 d. Ir viskas nuo nulio, nes taiga nauja, spąstų nėra. Juokingiausia buvo su jauku: Irkutske pripirkome sūdytų lašišų galvų (pigu) ir jas kabinome.
Draugui Volodiai pasakojau, kaip daugelį metų grįžus į Lietuvą sapnuodavosi tas pats sapnas: einu putiku (medžioklės takas su spąstais), o jauko užtaisyti nėra. Po truputį ant tų galvų pradėjo papulti paukščiai, voverės (druskos, matyt, trūksta). Užsitaisėm šiaip taip.
Pastatėme iš viso 270 spąstų. Tai tikrai daug, nes medžiojome iš vienos trobelės. Teko nemažus ratus daryti, kad ką nors sugautume, o taiga prie Baikalo sunki, kalnuota.
Apie voveres – esi valgęs?
Taip, teko. Voverių valgiau jaunystėje, bet tik kai tekdavo nakvoti prie laužo, mat pastoviai jų trūkdavo jaukui. Paprastai nieko daug nesinešdavome, gal tik arbatos ir cukraus, jeigu tektų likti naktį miške. Tada ir pavalgai – skanios.
Kartą nutiko juokingas dalykas. Mano pirmasis šuo Valetas buvo labai geras sabalų medžiotojas. Tarp kitko, sabalai paprastai bėga žeme. Dažnai tekdavo eiti paskui laimikį labai toli ir kartais nespėdavome grįžti namo.
Jau tada supratome, kad atėjus vakarui geriau įsirengti stovyklą, užsikurti laužą ir nakvoti, o ne bandyti patamsyje ieškoti kelio atgal – pavargsi taip, kad kitą dieną vis vien ilsėsies. O ir pasiklysti labai greitai gali. Visada turėdavome kirvį – be jo taigoje nė iš vietos, o naktinei stovyklai įsirengti užtenka geros valandos. Sibiriečiai tai vadina senduch: įsitaisai prie laužo ir miegi iki aušros.
Ryte net patenkintas, kad likai prie laužo. Taigi vieną dieną nuėjome toli į mišką. Medžioklė buvo sėkminga, su Valetu sumedžiojome penkis sabalus ir tik dvi voveres. Šuniui maisto apskritai jokio neturėjau, o retas medžiotojo šuo sabalus ėda. Manau, gerai, kaip nors bandysiu išdarinėti, galbūt ės. Išskrodžiau vieną sabalą, išpjoviau smirdinčias liaukas ir apkepiau anglyse.
Maniau, kad gyvūno kvapo tikrai nebus likę. Pasišaukiau Valetą – eik šen, imk! Jis pasižiūrėjo į mane ir nusisuko. Riktelėjau: na, eik šen, imk! Šis pauostė, apžiūrėjo, paėmė dviem dantimis, nusinešė į kampą ir numetė. Ir dar taip pažvelgė į mane per petį! Teko dalytis: voverių letenėlės man, nugarėlės jam. Pats gali badauti, bet šunį reikia pašerti.
Sabalas didesnis už kiaunę?
Ne, beveik toks pats. Yra įvairių vietinių porūšių – vieni didesni, kiti mažesni. Ten, kur medžiojau, Baikalo kalnagūbryje, sabalai mažesni, bet vertingesni – tai Barguzino porūšis. Dar yra Jakutsko, Jenisiejaus, Amūro sabalai, Kamčiatkos porūšiai.
Tarybiniais laikais buvo įdomi kailių įvertinimo kaina, didelis patinas ar maža patelė – abu kainuodavo vienodai. Kainos skyrėsi pagal tai, kur žvėrelis sumedžiotas. Brangiausi buvo Barguzino ir Jakutsko sabalai, panašiai kaip šiandien. Taip pat atsižvelgdavo į spalvą ir defektus.
Mano pirmos sibiriados laikais valstybė už vieną sabalą mokėdavo vidutiniškai 28 rublius, o „kairieji“ supirkėjai duodavo šimtą. Aišku, visi kokybiški kailiai nuplaukdavo „į kairę“. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje oficialus kainos vidurkis buvo 68 rubliai, o neoficialus – apie 200. Dabar viskas priklauso nuo rinkos kainų.
Kokiais ginklais medžiojate?
Šį sezoną nieko ypatingo neėmėme, turėjome senų laikų .22 kalibro TOZ-17 jaukui medžioti. Senais laikais medžiodavome bielkomis – IŽ-56. Tai kombinuotasis ginklas: vienas vamzdis mažojo kalibro, o kitas – 28 kalibro lygiavamzdis. Senieji medžiotojai voveres medžiodavo šratais, o mes visada kulkomis.
Voverei – tiesiai į akį?
Nejuokauk, tai nėra koks išgalvotas anekdotas. Iš tiesų taip ir medžiodavo, nes nuo šūvio vietos priklausė kailio kaina. Už voverę tada mokėdavo 2 rublius ir 60 kapeikų. Jeigu pataikai į galvą, kulka įeina ir išeina prieš ausis – gauni visą kainą.
Jeigu išėjimo skylė už ausų – tai jau defektas, todėl ir stengdavaisi pataikyti į galvą, o tos galvos vienos akys. Sabalai medžiotini tik taip. Visų pirma, kailis sveikas, o pataikius į liemenį gyvūnas gali imti slapstytis ir kur nors šakose įstrigti.
Kaip jūs per sniegą sugebėdavote prasibrauti?
Sabalų ir apskritai Sibiro medžiotojo slidės – atskira istorija. Tai plačios slidės lenktu priekiu iš tiesiapluoštės medienos, pavyzdžiui, skaldytos, džiovintos ir tašytos drebulės. Dabar tik patys seniausi vietos meistrai žino, kaip tokias pagaminti. Anuomet ir slides gamindavome patys. Svarbi detalė – medžiotojo slidžių apačioje klijuojamas kamusas.
Tai elnio ar briedžio kailis nuo apatinės kojų dalies – jis lygus ir tankus. Kamusas klijuojamas plauku žemyn, o augimo kryptis turi būti į užpakalį. Tokiomis slidėmis į priekį slysti gerai, bet atgal niekaip – sulaiko kailis. Ilgainiui savadarbių slidžių poreikio nebebuvo, nes pradėtos gaminti plačios klijuotos slidės. Aišku, jos buvo sunkesnės nei savadarbės, bet ir pramonines apklijuodavome kamusu.
Sniego batus irgi avėdavote?
Buvome labiau lygumose, o su sniego batais geriau vaikščioti kalnuotose apylinkėse. Nesu girdėjęs, kad kas Sibire būtų naudojęs sniego batus. Slidės turi savo privalumų: ryte, kai dar turi jėgų, eini šviežiu sniegu, padarai vėžes, o vakare pavargęs jomis čiuoži atgal kaip garvežys bėgiais.
Jaunystėje mano ir Juozo medžioklės plotai buvo 150 kvadratinių kilometrų, žieminių – 16. Sezono pradžioje labai sunku: kol išmini takus ir išvažinėji slidžių kelius, praeina laiko, užtat paskui labai patogu jais eiti ir čiuožti. Kai vėl užsninga, taką atnaujini, bet tai vis tiek lengviau nei eiti šviežiai, pirmą kartą.
Sibire daug sniego?
Kaip kurioje vietoje, kaip kuriais metais. Pavyzdžiui, ten, kur buvau šį sezoną, prie Baikalo, sniego buvo labai mažai. Galima net be slidžių eiti, jeigu tik atstumai nebūtų tokie dideli. Apsidžiaugėme, kai sniegas pagilėjo ir galėjome naudoti slides. O jaunystės vietose, Angaros ir Lenos takoskyroje, kartais prisnigdavo iki pečių – matavome.
Kas yra žieminė?
Tai žiemojimo namelis, kurį pasistatai pats. Renkantis vietą reikia atsižvelgti į kelis aspektus. Pirma, strateginė padėtis medžioklės plotuose – svarbu, kad žieminė būtų tokioje vietoje, kur kartu sueina keli takai ir kryptys, kuriomis medžiotojai vaikšto ieškodami sabalų. Antra, šalia turi būti vandens. Geriausia, jeigu netoli žiemojimo vietos yra žiemą neužšąlantis šaltinis. Upė ir ežerėlis irgi tinka, bet norint vandens teks kaskart kirsti ledą.
Jaunystėje su Juozu dar nepatyrę pastatėme ant upių takoskyros vieną žieminę. Vandens reikėjo eiti pusę kilometro žemyn šlaitu, o gilią žiemą ten viskas visiškai užšaldavo. Teko lydyti sniegą. Atrodo, kas čia tokio? Juk patogu: pasėmei kibirą sniego, ištirpdei. Tai ir kitose vietose, kur nebuvo šaltinio, tirpdžiau sniegą. Ledą gi dar prikapoti reikia.
Po tos žiemos man pradėjo trupėti dantys. Ištirpęs sniegas yra distiliuotas vanduo – jame nėra mineralinių medžiagų, organizmui jokios naudos. Priešingai – išplauna iš organizmo vertingas medžiagas. Tokia patirtis. Alpinistai net ima įvairių maisto papildų, kad organizmas gautų reikiamų medžiagų.
Mūsų pirmas namelis vis dar stovi, kartais nuvažiuoju apžiūrėti. Neseniai drauge pasiėmiau sūnų, rodžiau jam, kur pradėjau savo Sibiro kelius.
Pirmą vasarą su Juozu pradėjome statyti. Čia viskas svarbu – namelį reikia statyti tvirtą, patogų, šiltą ir daugeliui metų. Žieminė – rąstinis statinys, kurio viena ar dvi apatinės eilės – iš maumedžio, o visa kita – iš eglės ar pušies. Maumedis – labai tanki ir sunki mediena. Jį sunku apdoroti, užtat jis praktiškai nepūva.
Grindys ir lubos daromos iš pusrąsčių. Tarp lubų ir stogo dėl šilumos dedamas samanų ir žemės sluoksnis. Stogas dengiamas žieve ar skaldytomis lentomis. Žievė laiko dešimt metų, o lentos daug ilgiau. Viduje turi būti krosnis – iš pradžių atsineši lengvą, sulankstytą iš skardos, o ilgainiui stengdavomės pastatyti rimtesnę krosnelę. Iš statybinių įrankių turėjome tik kirvį ir dvirankį pjūklą. Motorinis pjūklas – geras dalykas.
Jeigu gali prie kurios nors vietos priplaukti motorine valtimi, verta tokį pasiimti, bet statant žieminę už dviejų keturių dienų kelio jau nenusineši: rusiška Družba-4 svėrė 10,5 kg, o dar degalai. Tai naudojome tik kirvius ir pjūklą.
Mūsų pirmoji žieminė išėjo didelė ir patogi, o tai labai svarbu. Jei turi gulėti siaurame ir nepatogiame urve, negali pailsėti, o nuo to priklauso, kiek galėsi dirbti.
Ką daryti, norint gauti leidimą statyti žieminę?
Pagal dabartinę tvarką, reikia registruotis norint gauti miško bilietą statyboms. Anksčiau medžiotojams už žiemines tekdavo kompensacijos. Už tai, kad tą darbą atlikai. Žieminė nėra privati nuosavybė. Joje gali lankytis kiekvienas medžiotojas, keliautojas ar bet kas, kam šis prieglobstis gali išgelbėti gyvybę.
Vietą, kur planuoji statyti medžioklinę žieminę, turi pranešti valdžios įstaigoms, koordinatės užregistruojamos ir tampa prieinamos visiems. Įdomu, kad senuose žemėlapiuose ir atlasuose pažymėtos tokios žieminės ir daugelis jų vis dar naudojamos.
Pasitaiko, kad į tavo žieminę ateina koks nelauktas svečias?
Tik vieną kartą pastebėjome, kad netoli mūsų žieminės Tubos upės viršūnėje kažkas praėjo guminiais batais. Tikras taigos medžiotojas būtų pastebėjęs, kad netoli yra žieminė, ir užeitų pernakvoti. O šis praėjo palei taką ir netoliese prie laužo nakvojo.
Paskui kiti medžiotojai pasakojo, kad miške rado pėdsakus, kurie vedė toliau, link Kočengos upės. Pasirodo, tai buvo kalinys iš laisvojo tipo kolonijos (tada vadino „chemija“) – bėglys. Pasakojo, kad jis sustojo pas vieną medžiotoją, padėjo jam apdoroti sumedžiotus sabalus, pagelbėjo ūkyje, paskui kažkur dingo. Daugiau nematėme nė vieno prašalaičio. Giliojoje taigoje tokių nėra.
Ar esi sumedžiojęs mešką?
Po rudens periodo, maždaug gruodžio viduryje, paprastai grįždavau į Lietuvą ir po švenčių vėl skrisdavau į Irkutską, nes reikėdavo atiduoti plano įvykdymo ataskaitą ir kailius. Ką medžiotojai paprastai daro, kai palieka mišką ar ruošiasi grįžti? „Vėl išvažiuosime pusmečiui ir nė gramelio nematysime?“ Tai ir geria savaitę, o ir ilgiau, kol visas alkoholis baigiasi. Galų gale medžiotojų bazėje (toks buvęs Kačergos kaimas) atsisveikinome ir išsiskirstėme.
Grįžau į savo plotus. Su draugu turėjome 1500 kvadratinių kilometrų ir juos pasidalijome per pusę. Nesvarbu, eini dviese ar vienas, konkrečioje teritorijoje sumedžiosi vienodai gyvūnų, todėl eidavome medžioti kiekvienas į savo pusę. Teritorijos viduryje buvo keturi nameliai, kur retkarčiais susitikdavome.
Einu, bet dar nesumedžiojau nė vieno sabalo. Praėjo trys dienos ir vis dar nieko. Mano galvoje visokios mintys: žmonės kaip žmonės – gyvena namuose, o tu kaip koks vilkas po taigą klaidžioji – matyt, depresija po tos savaitės. Tada nešiojomės termosą, kad laužo nereikėtų kūrenti. Sustojau, nušokau nuo slidžių. Sniegas gilus – taip ir atsisėdau ant slidžių kaip ant kėdės.
Arbatos pauzes paprastai renkuosi kokioje gražesnėje vietoje su vaizdu. Ten buvo nuostabi miško laukymė. Geriu arbatą, žvalgausi. Mintys: tie kiti žmonės, nors ir sėdi šiltai namuose, niekada nematys tokio grožio. Sniegas akinamai baltas, medžiai žali, o dangus toks mėlynas, kad sunku apibūdinti ir neįmanoma įsivaizduoti. Nuotaika iškart pasitaiso ir gali judėti toliau.
Tokiose natūraliose laukymėse abiejuose galuose visada reikia statyti spąstus. Sabalas eis ne tiesiai, o palei pamiškę. Nueinu prie pirmų spąstų – sabalas. Prie antrų – antras, prie trečių – dar vienas. Depresija dingsta kaip nebuvusi.
O kur meška?
Daug kas to klausia. Atvirai sakant, esu sumedžiojęs tik tris. Kai nuvažiavau 1973 metais, visiškas žaliasnapis, labai norėjau sumedžioti mešką. Gavus pirmąją visas noras praėjo. Reikėjo dirbti.
Aišku, meškos – pavojingi žvėrys. Pasitaiko, kad ateina į žieminę, suėda atsargas, kelia grėsmę žmonėms. Panašus atvejis ir man buvo. Su Juozu plaukėme valtimi nuo medžiotojų bazės Kačergos kaime į savo stovyklą, kuri buvo prie Tubos upės. Pakeliui sustojome mūsų draugo Volodios Kojenovo stovykloje, atsigėrėme arbatos, papasakojome naujienas ir vykome toliau. Už devynių kilometrų pasroviui savo stovykloje gyveno toks Vasia „Piterskis“ – pagal pravardę aišku, kad iš Peterburgo. Jis jau skaitėsi mano kaimynas.
Kadaise Vasiai atidavėme laiką vardu Čubukas (iš rusų „pypkės kotas“, – aut. past.). Šuo buvo geras sabalų medžiotojas, bet turėjo polinkį pabėgti ir medžioti savarankiškai. Ryte atsikeli ir eini jo pėdomis ieškoti. Kartais randi jį lojantį ant sabalo už 10 kilometrų, kartais iki kito namuko nueini. Atidavėme Čubuką Vasiai, nes jo klausa buvo silpna ir todėl niekada neturėjo gerų medžioklinių šunų.
Vasia įsigudrino medžioti su dviem šunimis: Čubukui leisdavo ieškoti sabalo, o kitą laiką prisirišdavo prie diržo. Radęs žvėrelį Čubukas pradėdavo loti, o kita laika, išgirdusi lojimą, rodydavo šeimininkui, kur eiti. Tad štai šis Čubukas tada atklydo iki Volodios stovyklos. Mes važiuodami šalin pašvilpėme, o šis pakrante tekinas sekė mums iš paskos – pažįsta gi gerai.
Papasakosiu apie vieną nerašytą taigos įstatymą: niekada nė vienas medžiotojas nepraeis ar nepravažiuos palei žieminę ar praeinantį žmogų. Jeigu upėje susitinka dvi valtys, sustoji krante pasikalbėti. Jeigu namuose nieko nėra, medžiotojai rašo vienas kitam žinutes. Tam, kuris praeina, praplaukia valtimi ar kaip kitaip, senais laikais buvo galima šauti į nugarą, nes taip elgiasi tik vagys ir niekšai.
Taigi sustojome prie Vasios stovyklos. Pastebėjome, kad prie upės seniai niekas neatėjo vandens. Čubukas kažkur sulojo ir nutilo. Priėjome prie namo – nieko nėra. Užėjome vidun ir pradėjome skaityti žinutes. Vasia parašė, kad nuėjo aukštyn upe, o dvivamzdis kabojo ant sienos. Aišku, kad pasiėmęs mažakalibrį.
Kai ėjome į stovyklą, pastebėjau, kad nedidelė siena prie namelio šviežiai apdorota moliu ir atrodo, tarsi kažkas būtų nagu įbrėžęs. Nesuprantama. Tada Juozas nuėjo į krūmus… didelio. Taigoje niekas toli nuo durų neina – 5–10 metrų. Nieko blogo negalvodamas apėjau aplink namelį. Už jo Vasia turėjo kirmėlių „plantaciją“ žvejybai.
Žemė supurenta, žiūriu – švieži meškos pėdsakai! Dar pajuokauju – žiū, tu čia sėdi krūmuose, o aplink meška vaikšto. Jis lengvai pasuko galvą ir kaip pašoko! Skrisdamas užsimovė kelnes ir sušuko – meška! Abu puolėme į namelį, tarsi meška jau būtų į pečius įsikibusi. Uždarėme duris ir aš jau ginklą nuo sienos pasičiupau. Užtaisytas, bet šratais. Visur išieškojome – nė vienos kulkos.
Sutarėme, kad nelauksime, kol meška namelį po rąstą suardys ir mus suės. Nusprendėme, kad Juozas stebės, o aš bėgsiu į valtį ginklų, nes jei meška vysis, tai tik pro Juozą, o iš arti šratai kaip kulka. Tuos šimtą metrų praskridau kaip tikras sprinteris.
Pasiėmiau ginklą, kuriuo ir dabar medžioju – 16-ojo kalibro vokiečių vertikaliai dvejintą dvivamzdį su graižtviniu vamzdžiu 7/57. Pačiupau šovinius ir puoliau atgal. Juozas stebėjo ir rodė į Čubuką, kuris mešką aplojo ir sulaikė. Nebūtų šuns, meška mus tikrai būtų sudraskiusi. Iššoviau į galvą, meška nukrito kaip nuplūkta. Priėjome pažiūrėti. Pamatėme, kad šalia nugaišusios meškos guli Čubukas ir ramiai graužia džiūvėsį. Toliau pamatėme krūvą samanų.
Meška savo grobį, kurio ėsti dar neketina, užkasa samanose. Pamanėme, kad samanose, neduokdie, mūsų Vasia palaidotas. Juozas koja nedrąsiai pabaksnojo, bet meška ten iš Vasios nugvelbtus džiūvėsius užkasė, o paskui ten gulėjo ir ėdė, dėl to Čubukas su ja ir pradėjo kivirčą.
Mešką nudyrėme – jokio taukelio! Tokia jau negula (rusiškai neįmigusi ar pažadinta meška vadinama šatun) – tokios pavojingiausios. Vienu žodžiu, su meškos šlaunimi ant peties įėjau į namelį, o Vasia jau ten stovėjo ir skaitė žinutes. Jis pagalvojo, kad mes briedį prie jo žieminės sumedžiojome. Jau pradėjo pykti, kai pasiūlėme pasižiūrėti, koks ten lepečkojis briedis. Jeigu būtų atėjęs prieš porą valandų, jį ta meška tikrai būtų sudraskiusi: be šuns, su mažu kalibru, neprigirdi.
Kas daroma su kailiais?
Vovka, mano dabartinis partneris Sibire, dabar apdoroja kailiukus. Šiemet kainos ne itin geros. Pernai už vieną kokybišką sabaleną supirkėjai davė apie 100 JAV dolerių, o šiemet mažiau. Kokia priežastis, sunku pasakyti, todėl kol kas kailiukus palaikysime, priduosime vėliau, galbūt kaina pasikeis. Tačiau ne tai svarbiausia – ne dėl pinigų medžiojame. Tai – mėgstamas užsiėmimas, be kurio gyvenimas būtų itin sunkus ir nemielas.
Kodėl grįžai?
Lietuva atgavo nepriklausomybę, todėl.
Šeima – žmona ir du vaikai – gyveno Lietuvoje nuo 1978 metų. Mano dailioji žmona pagal kilmę rusė iš pirmapraeivių kazokų giminės. Jos pavardė – kaip protėvių kaimo. Jokių žinių, kada pateko į Sibirą, bet būtent kazokai kadaise užkariavo Sibirą. Sūnus ir duktė paveldėjo dalį mamos temperamento. Tad štai nuo 1978 metų vasarą gyvenu čia, o žiemą grįždavau į Sibirą. Visiškai atgal grįžau 1990 metais – dviejose šalyse dirbti ir gyventi neįmanoma. Nuo tada taigoje nebuvau medžiojęs.
Lietuvoje iš pradžių dirbau taksistu, paskui turėjome padangų atnaujinimo ir prekybos įmonę. Vis dėlto atėjo laikas, kai viskas nusibodo, o čia geriausias draugas pasiūlė kartu vykti į Baikalą medžioti sabalų, tad išėjau į pensiją ir pradėjau ruoštis. Įsivaizduoji? Visus šiuos metus sapnavau Sibirą. Taip būna, kai tai širdies reikalas. Kaip kitaip? Ten prabėgo gražiausi metai.
Kaip oficialiai tapai medžiotoju?
Kai grįžau gyventi į Lietuvą 1990 metais, reikėjo kaip visiems kitiems kandidatams laikyti medžiotojo egzaminą. Patirties ir žinių jau turėjau, su ginklu elgtis mokėjau, bet teko pastudijuoti įstatymus ir taisykles.
Kiek šį sezoną buvai Sibire?
Du su puse mėnesio. Išvykau spalio 14 dieną į Maskvą, o paskui į Irkutską. Šiek tiek per vėlai – spąstus reikia padėti anksčiau. Kuo anksčiau tai padarysi, tuo didesnė galimybė sumedžioti.
Irkutske susitikome su Vovka ir jo Toyota Land Cruiser Prado važiavome į mūsų žieminę. Šiuo automobiliu galima išvažinėti visus kalnų kelius. Ten, toliau kalnagūbriuose, yra senas geologų kelias. Nuo Baikalo prasideda staigi įkalnė – apie 45 laipsnių kampu. Kai per šalčius (buvo apie –35) nusėdo akumuliatorius, nė vienas pažįstamas nedrįso keltis atvežti generatoriaus įkroviklio, atvežė tik iki papėdės. Teko leistis į apačią – išėjo gera alpinizmo treniruotė. Pakilus apie 7 km prasideda taiga.
Kaip sekėsi?
Tikrai neblogai. Kiek sumedžiojome, nesakysiu. Galima nužiūrėti – sezonas dar nesibaigė. Sumedžiojome ne tik sabalų, bet ir lūšį. Suvalgėme ją tiesiog iškepę keptuvėje, su sviestu – labai skanu!
Cha, su krosnimi buvo vienas nutikimas. Porą kartų buvau per plauką nuo mirties. Kažkokia apvaizda vis dėlto egzistuoja! Jaunystėje nuėjau į vieną žieminę, visas sušalęs. Pirma, ką reikia daryti, – užkurti krosnį. Kol krosnis šyla, lauke nudirbi būtinus darbus. Jau daug metų malkų šalia nebėra, tad reikia nueiti 200–300 metrų. Nučiuožiau malkų, atnešiau vandens, nukasiau sniegą.
Įėjau vidun – šilta, malonu, tad priguliau ant lentinės lovos ir užmigau. Atsikvošėjau nuo to, kad mano galva guli ant slenksčio ir aš geriu tą ledinį orą kaip vandenį. Pasirodo, kai dėjau malkas į krosnį, kamine susidarė plyšys. Jis buvo skardinis, kaip ir pati krosnis. Kol dirbau, malkos išdegė ir dūmai į vidų nėjo, ėjo tik smalkės. Taip tąkart išsigelbėjau nuo mirties. Labai daug žmonių tokioje situacijoje žūsta. Kas mane išmetė iš namelio? Galbūt angelas sargas.
Kaip šį sezoną susitvarkei su medžiokle ir buitimi? Juk tam reikia didelės fizinės jėgos.
Pats nustebau, kaip greitai kūnas prisitaikė prie taigos režimo. Atrodė, kad lyg ir nebuvo tų 30 metų pertraukos. Vovka, Vladimiras Šestakovas, yra mano geriausias draugas – geresnio jau neturėsiu… Mes vienmečiai. Jaunystėje vienas nuo kito ne per toliausiai medžiojome. Kartais nubėgdavau pas jį kiršlių pavalgyti, Kočengos upės kiršliai labai riebūs.
Rugsėjį Volodia su jaunu porininku statė mūsų žieminę ir susižalojo nugarą: išniro stuburo slankstelio diskas, smarkiai skaudėjo koją, užspaustas nervas. Kai iki rimtų gydytojų nusigavome, jie stebėjosi, kaip jis išvis vaikščiojo po taigą. Kai Vovkos sveikata visai suprastėjo, teko dirbti už abu, o ką daryti?
Kas šiuo metu vyksta jūsų žieminėje ir medžioklės plotuose?
Paspendėme 270 spąstų. Dabar net nežinau, kas bus. Jeigu Vovkai nepagerės, man teks imti vizą važiuoti atgal, kad patikrinčiau spąstus ir padėčiau apdoroti kailius. Jis planuoja važiuoti pas kinų daktarus – jie labai gerai gydo nugaros traumas. Toliau matysime, kaip seksis. Lyg ir planuojame statyti dar vieną žieminę, nes šiemet medžiojome iš vienos, o tai nieko gero. Sabalų populiacija atsinaujins, tačiau būtų geriau kitą sezoną apeiti platesnes teritorijas.
Dar važiuosiu, dar medžiosiu!
