Vis garsiau tiek Lenkijoje, tiek kitose Europos šalyse skamba medžiotojų ir specialistų pastebėjimai apie invazinių rūšių plitimą saugomose teritorijose. Diskusijų esmė paprasta, tačiau jautri. Teritorijos, skirtos biologinei įvairovei saugoti, neretai tampa vietomis, kur invazinės rūšys gali netrukdomai daugintis ir stiprėti.
Lenkijoje medžiotojų bendruomenė vis dažniau atkreipia dėmesį, kad rezervatai, nacionaliniai parkai ir kitos saugomos teritorijos dėl ribotos ar visiškai draudžiamos medžioklės tampa savotiškais prieglobsčiais tokioms rūšims kaip paprastasis meškenas ar usūrinis šuo. Šiose teritorijose jų populiacijų reguliavimas dažnai yra komplikuotas arba visai nevykdomas. Natūralių priešų beveik nėra, o žmogaus poveikis minimalus, todėl susidaro palankios sąlygos sparčiai plėtrai.
Tokiose vietose invazinės rūšys įgyja akivaizdų pranašumą. Jos daro tiesioginį poveikį vietinei faunai. Nukenčia ant žemės perintys paukščiai, smulkieji žinduoliai ir … ir kitos dažnai saugomos rūšys. Problema tampa ne tik lokali, nes sustiprėjusios populiacijos iš saugomų teritorijų plinta į aplinkinius medžioklės plotus.
Svarbi detalė, kurią akcentuoja patys medžiotojai. Praktikoje susidaro situacija, kai invazinės rūšys saugomose teritorijose faktiškai apsaugomos panašiai kaip vietinės saugomos rūšys. Tai nėra oficialus teisės aktų tikslas, tačiau realybėje tokia situacija pasitaiko dėl reguliavimo ribojimų ir institucinių spragų.
Žiūrėkite iki pabaigos! Kas yra paprastasis jenotas ir kaip jį sugauti?
Lenkijoje taip pat pabrėžiama, kad problema yra sisteminė. Atsakomybė dažnai paskirstyta tarp kelių institucijų, trūksta vieningos strategijos ir aiškių, greitai pritaikomų sprendimų. Kai reikia operatyviai reaguoti ir reguliuoti invazinių rūšių gausą, procesą stabdo administracinės procedūros ir teisiniai apribojimai.
Panaši situacija pastebima ir Lietuvoje. Saugomose teritorijose, įskaitant Žuvinto biosferos rezervatą, galioja griežti veiklos apribojimai, o prioritetas teikiamas natūralių ekosistemų apsaugai. Dėl to medžioklė čia yra stipriai ribojama, o tam tikrose zonose apskritai nevykdoma. Tokia tvarka reiškia, kad plėšrūnų, tarp jų ir vilkų, populiacijos reguliavimas praktiškai tampa sudėtingas, nes galimybės reaguoti į jų gausos pokyčius ar poveikį aplinkai yra ribotos.
Tuo pat metu paprastojo meškeno plitimas Lietuvoje jau fiksuojamas ne pavieniais atvejais. Reguliariai pasirodo pranešimai apie šios rūšies stebėjimus ir sumedžiotus gyvūnus, kas rodo, kad populiacija formuojasi ir plečiasi. Lapių ir usūrinių šunų gausa niekada nestokojo, o teritorijose, kur medžioklė nevyksta, šie gyvūnai sėkmingai dauginasi, formuodami tankias populiacijas.
Europos Sąjungos lygmeniu invazinės rūšys pripažįstamos viena iš pagrindinių grėsmių biologinei įvairovei. Europos Komisija ir Europos aplinkos agentūra pabrėžia, kad tokios rūšys daro ilgalaikį poveikį ekosistemoms, vietinėms rūšims ir net ekonomikai. Į oficialų invazinių rūšių sąrašą įtraukti ir paprastasis meškenas bei usūrinis šuo, todėl jų kontrolė yra ne tik nacionalinis, bet ir bendras Europos uždavinys.
Svarbu suprasti vieną niuansą. Teiginiai, kad saugomos teritorijos tampa invazinių rūšių plitimo centrais, dažniausiai kyla iš medžiotojų ir praktikų pastebėjimų bei diskusijų. Oficialiuose dokumentuose formuluotės yra atsargesnės. Dažniau kalbama apie ribotas kontrolės galimybes ir konfliktą tarp gamtos apsaugos tikslų bei aktyvaus populiacijų valdymo.
Vis dėlto tendencija aiški. Be lankstesnių sprendimų ir praktinių priemonių kyla rizika, kad dalis saugomų teritorijų gali tapti invazinių rūšių šaltiniais. Tai ilgainiui gali turėti neigiamų pasekmių vietinei biologinei įvairovei.
Medžiotojų organizacijos ir specialistai siūlo ieškoti balanso. Tikslas nėra mažinti saugomų teritorijų reikšmę, bet užtikrinti, kad jose būtų galima efektyviai valdyti invazines rūšis. Tai reiškia aiškesnius teisinius instrumentus, geresnį institucijų bendradarbiavimą ir galimybę greitai reaguoti į situaciją lauke.
Klausimas lieka atviras. Ar dabartinis modelis iš tiesų saugo gamtą, ar kai kuriais atvejais netiesiogiai sudaro palankias sąlygas invazinėms rūšims plisti. Atsakymo paieškos jau vyksta visoje Europoje, o Lietuva šioje diskusijoje nėra išimtis.
Medžioklės kinologijai atėjo galas? LMŽD siūlo sprendimus. Pokalbiai apie medžioklę #85
Visą straipsnį skaitykite naujausiame žurnalo Medžioklė numeryje
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
