Vilkas (Canis lupus) yra vienas iš sėkmingiausiai prisitaikiusių plėšrūnų Žemėje. Jo evoliucijos istorija siekia daugiau nei 2 milijonus metų. Vilkai priklauso šuninių (Canidae) šeimai, kurios atstovai pradėjo vystytis dar vėlyvajame eoceno periode, prieš maždaug 40 milijonų metų. Vienas iš pirmųjų žinomų šuninių atstovų buvo Leptocyon, mažas, lapę primenantis gyvūnas.
Laikui bėgant, šuninių šeimoje atsirado įvairios rūšys, tarp jų ir protėviai, iš kurių vėliau išsivystė vilkai. Prieš maždaug 2 milijonus metų Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje atsirado pirmieji tikrieji vilkai – Canis etruscus ir Canis mosbachensis, kurie laikomi šiuolaikinio pilkojo vilko protėviais.
Per paskutinį ledynmetį vilkai prisitaikė prie atšiaurių sąlygų ir išplito plačiame areale. Jie išliko universalūs plėšrūnai, galintys medžioti tiek didelius kanopinius, tiek mažesnius gyvūnus. Vilkų socialinė struktūra, gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti medžiojant buvo svarbios savybės, padėjusios jiems išgyventi ir dominuoti daugelyje ekosistemų.
Vilkė kirtavietėje gelbsti savo vilkiukus. Liudininko video!
Įdomu tai, kad maždaug prieš 15 000–30 000 metų kai kurios vilkų populiacijos pradėjo artėti prie žmonių ir pamažu virto pirmuosius šunimis. Tai buvo vienas svarbiausių žingsnių gyvūnų prijaukinimo istorijoje.
Šiandien vilkas išlieka svarbia ekosistemos dalimi, o jo evoliucinė istorija padeda suprasti ne tik plėšrūnų, bet ir žmogaus ryšį su gamta.
Ženklai, pagal kuriuos galima nustatyti, ar urvas priklauso vilkui
Norint nustatyti, ar urvas ar guolis priklauso vilkui, galima atsižvelgti į šiuos požymius, remiantis moksliniais šaltiniais:
Vieta: Vilkai dažniausiai renkasi guolius tankiu augalijos sluoksniu arba mikroreljefo elementais dengtoje vietoje, kuri suteikia priedangą, bet kartu leidžia gerai matyti aplinką ir laiku pastebėti pavojų.
Naudojamos urvos: Vilkai dažnai naudojasi kitų gyvūnų – pavyzdžiui, lapių ar barsukų – iškastomis urvomis ir retai kasa savas.
Guolio reikalavimai: Guolis turi būti vietoje su tankia augmenija ar mikroreljefo priedanga, užtikrinančia slėptuvę, tačiau tuo pačiu suteikiančia galimybę gerai stebėti aplinką, kad būtų galima laiku pastebėti pavojų.
Vilkiukų buvimas: Pavasarį ir vasaros pradžioje guoliuose gali būti 2–3 savaičių amžiaus vilkiukai. Šiuo laikotarpiu jie pradeda matyti, girdėti ir žengia pirmuosius žingsnius.
Pėdsakai ir ekskrementai: Aplink guolį gali būti matomi vilkų pėdsakai ir ekskrementai. Vilkų pėdsakai panašūs į didelių šunų, tačiau su ryškesniais nagais. Ekskrementuose dažnai būna gyvūnų kailio, kaulų ar kitų nesuvirškintų maisto likučių.
Grobių liekanos: Netoli guolio gali būti rasta grobio likučių, pavyzdžiui, kaulų ar odos gabalėlių, rodančių vilkų maitinimosi veiklą.
Atsižvelgiant į šiuos požymius, galima spręsti, ar konkreti urva ar guolis priklauso vilkui.
Vilkų mitybos įpročiai pagal metų laikus
Vilkų mitybos įpročiai priklauso nuo metų laiko, be to, jie žino, kaip jį išnaudoti savo naudai. Kadangi vilkai itin įgudę ir sumanūs medžiotojai, šaltaisiais metų mėnesiais jie mieliau medžioja stambiuosius porakanopius, nes šiuo metu jie silpnesni ir alkanesni. O šiltaisiais metų mėnesiais vilkai mieliau renkasi neseniai atvestus ar sergančius gyvūnus, kuriuos lengviau pašalinti iš populiacijos. Vasaros mėnesiais vilkai neretai medžioja vieni. Šie žvėrys dažnai vadinami miško sanitarais, tačiau tiesa ta, kad vilkas yra oportunistinis medžiotojas, kuris stengsis bet kokiu oru gauti kuo lengviau įgyjamą maistą. Jei jo kelyje pasitaikys silpnesnis gyvūnas, ar dėl ligos, ar dėl senatvės, ar dėl sužalojimo – žinoma, vilkas į jį nespjaus. Bet nėra taip, kad vilkas medžiotų tik silpnus ir ligotus!
Visuomenei vilkų maitinimosi įpročiai gali pasirodyti siaubingi. Pastebėta, kad vilkai grobiu dažnai renkasi dar negimusius porakanopių jauniklius arba medžioja juos gimimo momentu. Gali atrodyti siaubinga, kai vilkas vaišinasi porakanopio organais tuo metu, kai sumedžiotas gyvūnas dar gyvas. Šios siaubo istorijos gali būti gera pokalbių tema prie laužo, tačiau esmė ta, kad toks elgesys turi visiškai natūralią priežastį. Vilkas, sugavęs grobį, pirmiausia suėda jo žarnas ir vidaus organus, nes jie labai maistingi ir vilkui reikalingi. Tik suėdęs žarnas vilkas imsis vidaus organų, o tik tada – likusios žvėrienos.
Vilkai per dieną suėda iki 9 kilogramų mėsos. Vidutinėje gaujoje yra apytikriai šeši vilkai, bet ji gali išaugti iki 15 vilkų dydžio gaujos. Tokiai didelei gaujai kas savaitę reikia kelių šimtų kilogramų mėsos. Įdomu tai, kad vilkas be maisto gali išbūti stebėtinai ilgai. Jei vilkas alkanas ir puola į neviltį, jis gali imtis kitų lengviau prieinamų maisto šaltinių, pavyzdžiui, gyvulių ar naminių gyvūnų. Be to, vilkas yra labai stiprus gyvūnas ir auka gali pasirinkti daug didesnį už save žvėrį.
Remiantis Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2024–2025 m. žiemos sezono metu Lietuvoje buvo nustatytos ne mažiau kaip 83 vilkų šeimos. Šie duomenys gauti taikant modernius tyrimo metodus, įskaitant DNR analizę, kas leidžia tiksliai įvertinti vilkų populiacijos dydį ir pasiskirstymą šalyje.
Vilkai Lietuvoje yra medžiojami pagal nustatytus limitus ir taisykles. 2024–2025 m. medžioklės sezonui, prasidėjusiam 2024 m. spalio 15 d., buvo nustatytas bendras sumedžiojimo limitas – 341 vilkas. Pagal Aplinkos ministerijos pateiktus duomenis, iki 2025 m. kovo 21 d. jau buvo sumedžioti 323 vilkai.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!Susiję straipsniai
Jūsų naršyklė Safari yra pasenusi! Rekomenduojame atsinaujinti, kad matytumėte visą šios svetainės turinį. Arba galite naudoti kitą populiarią naršyklę, pvz., Google Chrome ar Firefox.
