Kad medžioklėje visą dieną jaustumėtės saugiai ir komfortiškai, svarbu, kad apavas būtų patogus, kojos neprakaituotų ir neperšlaptų, būtų patogu eiti kilometrų kilometrus ir stovėti valandų valandas. Man pasitaikė galimybė įsitikinti, ar tokį įsivaizdavimą apie patogų apavą medžioklei atitinka Härkila aulinių modelis Forest Hunter GTX Mid.
Gamintojas tvirtina, kad auliniai pasiūti iš patvarios nubuko odos su pastiprintomis siūlėmis. Į juos įsiūta Gore-Tex membrana. Jie vidutinio aukščio aulais ir šiek tiek platesnėmis nosimis, tad yra daugiau vietos kojų pirštams. Šių aulinių išorėje – Vibram® padas, užtikrinantis stabilią pėdos atramą ir komfortą, lengvas, minkštas vidpadis puikiai amortizuoja, ties kojų pirštais ir kulnu – pakietinimai. Šie auliniai sukurti ir pagaminti Europoje.
Paėmus aulinius į rankas, pirmiausia nustebina jų lengvumas – 46 dydžio batai sveria 900 g, o tokio dydžio batams tai išties nedaug.
Pirmiausia šiuos aulinius apsiaviau keliaudamas į šaudymo varžybas šaudykloje – juk šaunant išties svarbi stabili pėdų atrama. Be to, diena žadėjo būti tikrai karšta – puiki proga įsitikinti, kaip gerai jie „kvėpuoja“. Dar pakeliui į šaudyklą supratau, kad kieti padai trukdo iki galo pajausti spaudžiamą automobilio greičio pedalą. Vis pamatydavau, kaip spidometro rodyklė mitriai peršoka 90 km per valandą padalą.
Popietę termometras pavėsyje rodė 32 laipsnius. Nepaisant apavo, kojos nevargo. Pasibaigus varžyboms nusiaviau. Mano nuostabai kojos nebuvo suprakaitavusios, šiek tiek drėgmės buvo susikaupę tik apie kulkšnis, kur aulas tvirčiausiai prisiglaudžia prie kojos. Tai rodo, kad šie auliniai idealiai garina pėdų drėgmės perteklių.
Kitą savaitę kaskart, prireikus kokiu nors reikalu keliauti į medžioklės plotus, audavausi šiuos aulinius. Nuo rasos šlapia žolė, purvinas laukas ir kopimas į bokštelį nebeatrodė kaži koks ypatingas išbandymas. Svarbiausia, kad pėdos nebūdavo pavargusios ir vakare.
Tačiau keliaujant į medžioklės objektus kartais tenka nukeliauti nemenkus atstumus. Pasakyta – padaryta. Vakare hodometras rodė, kad sukarta daugiau nei 400 km. Auliniai tąsyk nebetrukdė vairuoti, tik teko šiek tiek atidžiau sekti greitį.
Taip pat nusprendžiau leistis į rimtą žygį ir nukeliauti mažiausiai penkis šešis kilometrus mišku, kad maršrutas apimtų tiek akmenimis grįstą kelią, tiek paprastą žvyrkelį, miško proskyną, šakų stirtas, samanynes ir vandens telkinukus. Reikia pasakyti, kad seniai nebuvau patyręs tiek džiaugsmo šitaip vaikščiodamas! Užkopiau į pakeliui pastebėtą bokštelį ir kelis metrus kaip koks vaikėzas žingsniavau metalinėmis kelio atitvaro konstrukcijomis. Su Härkila auliniais tai buvo visai nesunku – tarsi būčiau sugrįžęs į nerūpestingą paauglystę!
Medžioklėje dažnai tenka lipti per griovį, bristi vandeniu, ištisas valandas sėlinti nuo rasos permirkusia žole. Patraukiau į Dauguvos pakrantę ir dešimt dvylika minučių braidžiau vandenyje iki kulkšnių. Kojos buvo sausos, kol vėjas neatginė kelių aukštesnių bangų ir šiek tiek vandens pasiekė vietą, kur prie aulo prisiūtas liežuvėlis. Tačiau sudrėko visai nežymiai. Išvada – reikia galvoti, kaip giliai į vandenį verta bristi, ir turėti galvoje, kad vis dėlto odiniai batai neatstos guminių!
Bet kuriuo atveju, tokios trumpos maudynės batams su Gore-Tex membrana – joks išbandymas. Grįžęs namo aulinius standžiai prikišau popierinių rankšluosčių, įdėjau porą akmenų ir panardinau dubenyje su vandeniu. Batus teko šiek tiek prispausti metaliniu vamzdžiui – akmenų svoris buvo per mažas, kad šie pakankamai nugrimztų. Po dviejų valandų aulinių vidus tebebuvo sausas. Vadinasi, ir medžioklėje po kelių valandų braidymo sekliu vandeniu pėdos išliks sausos.
Kad ir kaip stengiausi atrasti kokių nors trūkumų, nepavyko, nors šiuos aulinius iš širdies kamavau visas dvi savaites. Išvada – puikūs auliniai, verti prašomos kainos. Tik jei jūsų medžioklės plotai gana šlapi ir gausūs purvynų, derėtų rinktis modelį aukštesniu aulu.