Tekstas: Janas Kovalskis
Ginklų priežiūros klausimas yra paprastas ir kartu labai sudėtingas, ir labai senas, ir labai naujas. Nėra ginklų, kurių nereikia prižiūrėti, tik ilgainiui kinta pats priežiūros procesas.
Lietuvių kalba knygų apie medžioklinius ir kitus ginklus praktiškai nėra arba yra labai mažai. Daugelis medžiotojų knygų lietuvių kalba trūkumą kompensuoja rusiškomis knygomis, nes jos prieinamesnės ir pigesnės nei knygos anglų kalba. Situacija tokia, kokia yra, ir nemanau, kad artimiausiu metu keisis.
Daugelis rusų kalba išleistų knygų turi vieną bendrą savybę – jose autoriai vienas nuo kito negalvodami nurašė ištisus skyrius, o vienas jų buvo apie ginklų valymą. Regis, pirminis šaltinis yra rusų autorius Sabanajevas, kuris laikomas neabejotinu autoritetu, bet reikia atsižvelgti, kad jo darbai buvo parašyti XIX amžiaus pabaigoje, kai buvo kitos medžiagos ir technologijos. Neturiu tikslių istorinių duomenų apie mineralinių tepalų atsiradimą, naudojimą ir galimybę juos įsigyti įvairiais istoriniais laikotarpiais, bet įtariu, kad, jeigu ir buvo galimybė įsigyti iš katalogo (šiuolaikinės internetinės parduotuvės analogo), dėl įvairių priežasčių ne visi galėjo šia galimybe pasinaudoti. Tais laikais, ypač centrinėje Rusijos dalyje ir toliau į rytus, kokybiškiausiu tepalu buvo laikomas linų sėmenų aliejus ir konsistensinis tepalas – lydyti kiaulių taukai.
Dėl to žodžiai „valyti ginklą ne rečiau kaip kartą per mėnesį“ turi visiškai kitokią vertę nei mūsų laikais. Pabandykite po dviejų mėnesių išardyti ginklą, suteptą kokiu nors augaliniu aliejumi! Po trijų mėnesių galite net nebebandyti, geriau pirkti naują, nes ginklas bus labai kokybiškai susiklijavęs! Ginklų meistras teoriškai tokioje situacijoje gali pagelbėti, bet tik teoriškai. Praktiškai šis straipsnis per trumpas, kad tilptų visi tokie mokymai, kuriuos reikėtų šia tema išklausyti.
Dabar XXI amžius, technologijos išvystytos ir parduotuvėse yra daug įvairių priemonių ginklams prižiūrėti. Toliau aptarsiu, ką turime suprasti, kad galėtume įvertinti visą šį didelį priemonių asortimentą.
Valyti kokį nors paviršių galima tik:
a) abrazyvu, tinkamu atitinkamam paviršiui, pavyzdžiui, organinį stiklą galima valyti dantų valymo milteliais, geležį – švitriniu popieriumi (jeigu abrazyvus šiame pavyzdyje sukeistume vietomis, švitriniu popieriumi subraižytume organinį stiklą, o geležį valytume labai ilgai);
b) agresyviuoju skysčiu, tinkamu atitinkamam paviršiui, pavyzdžiui, tepalui pašalinti labiau tinka benzinas ar muilas negu spiritas.
Atsižvelgiant į viską, ką minėjau, žodžiai „tokia ir tokia priemonė turi geras tepimo, valymo ir konservavimo savybes“ skamba gana keistai. Teisingiau būtų sakyti „pakankamas tepimo, valymo ir konservavimo savybes“! Šių savybių atitinkama medžiaga tiek daug turi būtent tam, kad ginklą apdorotume iš karto po paskutinio šūvio, o valytume praėjus kuriam laikui.
Taigi į medžioklę imame aerozolius Ballistol, Browning Legia Red arba Robla Solo Mil, blogiausiu atveju – universalų tepalą WD-40 ar ką nors panašaus. Būtinas grūstuvas, kurio kotas gali būti sudedamas, arba speciali virvė, prie kurios tvirtinami įvairūs valymo elementai. Vienos virvės reikia tam, kad prieš šaudydami nuo vamzdžio galėtumėte nuvalyti tepalą, antros – kad nuo vamzdžio nuvalytumėte kondensatą ir šerkšną, jeigu medžiojant jų atsirastų. Taip pat, jeigu ginklas ardomas (lygiavamzdis), reikia plono šiukšlių maišo, į kurį įvyniojamas išteptas vamzdis. Jeigu ginklas neardomas, pavyzdžiui, karabinas, galima naudoti iš tankaus audinio pagamintą maišelį su virvele, prie kurio pririšamas vamzdžio galas.
Tinkamo ilgio plonas šiukšlių maišas netrukdo ginklo lovelio įdėti į jam skirtą vietą, taip apsaugant jį nuo sulūžimo iš vienos pusės ir nuo tepalo dėmių iš kitos. Karabinui dar reikia pagaminti įdėklą. Jis gaminamas iš iššautos šovinio tūtelės, nupjovus 2/3 ilgio, skaičiuojant nuo kulkos tvirtinimo vietos. Į likusią tūtelės dalį įkalamas medinis (gali būti ir plastikinis) kaištis, kuris įklijuojamas momentiniais klijais.
Kai klijai išdžiūva, varžtu pritvirtinami veltinio skrituliukai (galima pagaminti iš lygiavamzdžio amunicijos veltinių kamščių), kad bendrasis ilgis būtų kiek didesnis nei 2/3 iššautos tūtelės ilgio. Maišelio vamzdžio gale reikia tam, kad į vamzdį nepatektų nešvarumų ginklą gabenant. Kai po šaudymo į vamzdį įpučiama kurio nors iš minėtų aerozolinių tepalų, prieš užrišant maišelį į vamzdį įdedama kokia nors sugerianti medžiaga, pavyzdžiui, popierinė nosinaitė.
Iš tūtelės pagamintas įdėklas apsaugo šaudymo mechanizmą nuo agresyviųjų nešvarumų, kurie kartu su vamzdyje esančiu tepalu gali į jį patekti, kai ginklas gabenamas. Ginklas paruoštas transportuoti ir ne per ilgai laikyti, kol bus išvalytas. Aišku, geriausias sprendimas yra ginklą išvalyti iš karto po medžioklės, namuose, bet nieko baisaus nenutiks, jeigu tai bus padaryta po poros dienų.
Valymas
Ko reikia? Be abejo, reikia turėti tinkamo dydžio grūstuvo kotą, kaproninių ir bronzinių šerių grūstuvus, dvi valomąsias virves, tirpiklio variui ar švinui nuvalyti iš vidaus, valomojo audinio, neutralaus tepalo ir, žinoma, indų ploviklio, pavyzdžiui, Fairy. Ypač atkreipkite dėmesį į grūstuvo kotą. Pirmiausia jis turi būti tinkamo ilgio. Jeigu vamzdis (-iai) yra atskiriamas nuo šūvio mechanizmo, grūstuvo ilgis turi būti 5–10 cm ilgesnis nei vamzdis, o jeigu neatskiriami, koto ilgis turi būti 5–10 cm ilgesnis už vamzdį kartu su uoksu. Grūstuvo koto skersmuo irgi turi būti tinkamas. Negerai plonu grūstuvu valyti didelio kalibro vamzdį, nes vamzdyje kotas lankstysis didesne amplitude, dėl ko jis gali sulūžti.
Jeigu sulūžusio grūstuvo koto smailiąja briauna subraižysite vamzdį, tai bus katastrofa, kurios pataisyti greičiau bus neįmanoma nei įmanoma. Lygiavamzdžiui tinkamiausi mediniai kotai, o geriausi – klijuoti mediniai. Dar būtų gerai parūpinti stovus. Kaip stovo pakaitalą galima naudoti du tinkamo dydžio stalo spaustuvus, juos atitinkamai pritaikius, kad ginklo nesugadintumėte, elgdamiesi neatidžiai. Vieni spaustuvai, skirti vamzdžio kabliui pritvirtinti, įrengiami su tiesiais dantimis, o antri – su figūriniais, neleidžiančiais ginklo deformuoti. Graižtvinis ginklas pritvirtinamas taip, kad šūvio mechanizmas būtų viršuje, ir tvirtinamas per buožę ir lovelį. Kad nereikėtų ginklo sukti aukštyn kojomis, galima naudoti specialų plastikinį įdėklą, kuris į ginklą įdedamas spynos vietoje.
Įdėklas sukurtas taip, kad vienas galas sandariai įeitų į lizdą, o jo vidurys būtų tuščias, kad grūstuvas slankiotų laisvai. Gal kam nors pasirodys, kad visokie stovai ir įdėklai yra nereikalinga prabanga, bet ne visų ginklų šūvio mechanizmas yra toks „sudėtingas“ kaip rusų gaminamo šautuvo Mosin-Nagant, kurio dviejose eilėse yra trys detalės. Juk yra mechanizmų su greitintuvu, nuspaudimo reguliatoriumi ir t. t. Pavyzdžiui, Mosin-Nagant ginklams labai svarbu, kad jų mechaninės detalės būtų viena į kitą prisitrynusios, o darbinis paviršius – kokybiškas. Taigi, kuo mažiau ardome sureguliuotą šūvio mechanizmą, tuo geriau šaudome.
Kaip valomasis audinys naudojama išskalbta medvilninė skiautė, bet galima naudoti popierinius virtuvinius rankšluosčius, tualetinį popierių ar bekvapes popierines nosinaites. Dar prie įrangos reikėtų nedidelio indo su indų ploviklio tirpalu.
Kai ginklas sušyla iki kambario temperatūros, jeigu anksčiau buvo sušalęs, jį galima pritvirtinti prie stovo ir pradėti valyti:
1. Valomuoju audiniu nuvalykite nuo vamzdžio ankstesnius tepalus.
2. Valomąja virve, sudrėkinta indų ploviklio tirpalu, sušlapinkite vamzdį. Tai ne tik pašalins nuo vamzdžio riebalus, bet ir nuvalys nešvarumus. Be Fairy galima naudoti būtent šiam valymo procesui skirtas priemones.
3. Kaproninių šerių grūstuvu gerai iššveiskite vamzdį.
4. Audiniu nuvalykite nuo vamzdžio indų ploviklį.
5. Valomąja virve, sudrėkinta švariu vandeniu, šluostykite vamzdį tol, kol nuvalysite nuo jo ploviklį. Šio veiksmo reikia tam, kad ploviklis nuo vamzdžio iš tiesų būtų nuvalytas.
6. Įsitikinkite, ar vamzdžio vidus švarus. Jeigu matote švino ar vario pėdsakų, dar kartą naudokite Ballistol arba kitas minėtas priemones, bet prieš tai vamzdį reikia sušildyti. Tam saugiausia naudoti plaukų džiovintuvą. Karšto vandens, kaip patariama literatūroje, arba džiovintuvo, naudojamo, pavyzdžiui, dažams pašalinti, naudoti nepatariama, nes menkiausias neatidumas gali sugadinti ginklą.
7. Kartokite veiksmus nuo 1 iki 5 punkto.
Visi šeši punktai tinka tiek lygiavamzdžiam, tiek graižtviniam ginklui, vienintelis skirtumas – būdas, kaip nuo vamzdžio nuvalyti šviną, polietileną ir varį. Kietiems nešvarumams valyti naudojami bronziniai grūstuvai.
Modernių lygiavamzdžių vamzdžio vidus chromuojamas, o senesnių ir aukštos klasės ginklų – ne. Abiem atvejais vamzdžio vidus poliruojamas, ir tai gana paprasta padaryti. Graižtvinio ginklo vamzdį nupoliruoti gana sudėtinga, ir tai daroma tik brangiems ginklams. Pasitelkdamas nedidelių gudrybių ir kantrybę šeimininkas pats gali nupoliruoti vamzdžio vidų. Kam reikia poliruoti vamzdį? Poliruotas vamzdis tarnauja ilgiau ir šauna tankiau!
Legenda, kad švininiai vamzdžiai geriau šaudo, kilusi iš labai senų laikų. Ne itin kokybiškai vamzdžio nelygumuose kaupiantis švinui, vamzdis lyg ir pasidarydavo lygesnis ir kurį laiką iš tiesų gerai šaudydavo. Paskui vamzdyje pasirodydavo „kiaulių knisalas“, ir savininkas su savo vamzdžiu ir kulkų liejimo replėmis vykdavo pas meistrą, dažniausiai kaimo kalvį. Nuimti nuo vamzdžio metalinį sluoksnį jis galėdavo be sąžinės priekaištų, nes vamzdžio sienelių storis būdavo apie 5 mm. Taip pat meistras pataisydavo ar pagamindavo naujas kulkų liejimo reples.
Nepavyko prenumeruoti metams? Prenumeruokite nuo vasario 2 d. iki metų pabaigos!
Išleistas naujas žurnalo numeris!
Žvėriena – žurnalo priedas, skirtas sumedžiotų gyvūnų apdorojimui
