Daugiau kaip du šimtai gamtos apsaugos nevyriausybinių organizacijų iš visos Europos paskelbė koordinuotą politinę reakciją į Europos Sąjunga sprendimą keisti vilko apsaugos statusą. Bendrame kreipimesi į ES valstybių narių vyriausybes ir aplinkos ministrus 213 NVO ragina neperkelti naujo, švelnesnio reguliavimo į nacionalinius teisės aktus ir išlaikyti vilką kaip griežtai saugomą rūšį. Kaip pagrindinis argumentas kartojama vadinamoji žmonių ir didžiųjų plėšrūnų sambūvio idėja.
Ši iniciatyva yra tiesioginė reakcija į pastarųjų metų institucinius pokyčius Europoje, kai vilkas iš absoliučios apsaugos režimo palaipsniui perkeliamas į valdomos ir apskaitomos rūšies statusą. Šis poslinkis grindžiamas ne ideologija, o praktiniais valstybių narių duomenimis apie populiacijos augimą, teritorinį plitimą ir didėjančius konfliktus su žmogaus veikla.
Vyko balsavimas Europos Parlamente. Vilko statusas pasikeis
Bendroje NVO pasirašytoje pozicijoje vilko apsaugos statuso pakeitimas apibūdinamas kaip politiškai motyvuotas ir moksliškai nepagrįstas sprendimas. Organizacijos tvirtina, kad toks žingsnis esą skatina klaidingą suvokimą, jog vilkų reguliavimas ar populiacijos valdymas gali sumažinti žalą ūkiams ir konfliktus kaimo vietovėse. Todėl raginama stabdyti bet kokius aktyvios apskaitos ar valdymo sprendimus tol, kol nebus surinkti dar platesni moksliniai duomenys apie vilkų būklę visuose Europos regionuose.
Tačiau būtent šioje vietoje prasideda rimtas prieštaravimas faktams. Berno konvencija nėra politinis manifestas ar lobistų spaudimo rezultatas. Tai tarptautinis gamtos apsaugos teisės aktas, kurio pakeitimai vyksta ilgo, formalaus ir duomenimis grįsto proceso metu. Vilko statuso peržiūra nebuvo priimta spontaniškai ir neatsirado vien dėl politinių deklaracijų. Sprendimas rėmėsi valstybių narių pateiktais populiacijos monitoringo duomenimis, moksliniais vertinimais, informacija apie vilkų daromą žalą gyvulininkystei ir nuosekliai augančiais konfliktais kaimo teritorijose.
Vilkai prie šunų ateina ne draugauti, šernai veja du vilkus ir Anykščių meška. Miško naujienos #17
Daugelyje Europos regionų vilkų populiacija jau pasiekė arba viršijo palankios apsaugos būklės ribas. Kartu su sėkmingu rūšies atkūrimu išaugo ir realios problemos, kurias kasdien patiria ūkininkai, medžioklinių šunų augintojai ir atokiau gyvenantys žmonės. Šių faktų ignoravimas ir statuso pakeitimo redukavimas iki politinio sprendimo be mokslinio pagrindo reiškia sąmoningą valstybių narių pateiktų duomenų nuvertinimą.
NVO akcentuojamas sambūvis dažnai pristatomas kaip universali išeitis, tačiau nutylima esminė dalis. Kas prisiima atsakomybę tada, kai prevencinės priemonės neveikia. Kas padengia ne tik paskerstų gyvulių nuostolius, bet ir prarastą laiką, sumažėjusias pajamas, nuolatinį stresą ir saugumo jausmo nykimą kaime. Šis realus kasdienis sąskaitos lapas bendrame laiške beveik neminimas.
Raginimas atidėti bet kokį aktyvų vilkų valdymą iki neapibrėžto momento praktiškai reiškia ne atsargumą, o neveiklumą. Kaimo teritorijose neveiklumas nėra neutralus sprendimas. Jis didina socialinę įtampą, silpnina pasitikėjimą gamtosaugos politika ir ilgainiui kenkia pačiam vilko apsaugos tikslui. Šiandien Europos diskusija apie vilką jau neapsiriboja vien biologija. Tai klausimas apie atsakomybės pasidalijimą, realius duomenis ir gebėjimą suderinti gamtos apsaugą su gyvenimu kaime.
Nufilmuota, kaip vilkai seka žmones ir šunis, o meškos ir lūšys prie namų. Miško naujienos #18
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Naujasis žurnalo numeris jau prekyboje!
