Tekstas ir nuotraukos: KOSTAS SLIVSKIS
Žurnalo Medžioklė skaitytojui pristatau iš Kazlų Rūdos miškų kilusį suvalkietį Joną Šečkų (81 m.), kuris žvėrių takais, dar net nebūdamas medžiotoju, pradėjo eiti būdamas paaugliu, o medžiotojo bilietą gavo 1962-aisiais, sulaukęs 18 metelių. Pirmasis nuo jo šūvio kritęs žvėris – kiškelis. Jį sumedžiojo būdamas vos 10 metų, nes kartais medžiotojas tėvas leisdavo ir jam į rankas paimti šautuvą. Tada nebuvo tokių medžioklinių draudimų kaip dabar. Medžiojo tykodamas. Kai paguldė kiškelį, netrukus prie jo atiturseno laputė – ji irgi krito. Jau būdamas solidaus amžiaus ir mūsų pokalbiuose kartais dėl ligų padejuojantis Jonas Šečkus vis dar medžioja.
Šiandien jis niekaip nesuskaičiuotų, kiek ir kokių žvėrių yra sumedžiojęs. Jo įspūdinga trofėjų kolekcija eksponuojama šalia gyvenamojo namo esančiame kitame pastate, kuriame – medžioklės menė ir net pirtelė. Nemaža dalis didžiulio pastato skirta turizmui – jei poilsiauti atvyksta koks medžiotojas, daugiausia laiko praleidžia Jono medžioklės menėje, o ne prie gražuolio Platelių ežero.
Jonas Plungės kultūros namuose yra surengęs savo trofėjų parodą. Jo sukaupti trofėjai –pavyzdys kiekvienam medžiotojui: jie sugrupuoti pagal selekcinius požymius, tvarkingai paruošti eksponavimui, kaukolės iki baltumo nuvirintos, pats Jonas jas pritvirtina prie lentelių. Daugiausia yra sukaupęs stirninų ragų. Šiauliuose vykusioje trofėjų parodoje Jono selekcinių stirninų kolekcija įvertinta sidabro medaliu. Medžiotojas turi net 20 medaliais įvertintų šernų ilčių ir kelis kartus daugiau – medaliais neįvertintų.
Trofėjų parodą Jonas yra surengęs ir Plateliuose (Plungės r.), Žemaitijos nacionalinio parko parodų centre bei Telšių urėdijoje. Visą gyvenimą Plateliuose girininku dirbęs Jonas, kasdien vaikščiodamas po miškus, ką jau ką, bet žvėrių gyvenimą puikiai supranta. Gali beveik minutės tikslumu pasakyti, kada toje ar kitoje pamiškėje pasirodys jo jau ne kartą matytas stirninas.
Kas besuskaičiuos, kas krūvon besudės jo valandas, praleistas su šautuvu ant peties. O kiek nuotykių patirta… Kartą jam teko bėgti nuo sužeisto kuilio – net medyje atsidūrė. Prisiminimus apie medžioklę jis galėtų pasakoti daug naktų ir dienų, galėtų net knygą apie savo medžioklinį gyvenimą išleisti.
Kai tik Jonas 1972 metais atsikėlė į Platelius dirbti girininku, aš kitais metais tapau medžiotoju, iškart susipažinome – tad Joną pažįstu jau per pusšimtį metų. Ir tais laikais, kai tik vienetai medžiotojų teturėjo skrybėles, tikrą, būtent medžioklei skirtą rūbą ar paradinę aprangą, jis savo elgesiu ir drabužiais jau skyrėsi iš kitų. Neabejotinai tai lėmė, kad Joną noriai kviesdavo į medžiokles Raseinių, Kretingos, Telšių, Jurbarko urėdijos. Jam teko medžioti kartu su a. a. Lietuvos Prezidentu Algirdu Brazausku.
Jonas yra garbės medžiotojas, CIC nacionalinis vyresnysis trofėjų ekspertas, daugelį metų vadovavęs Platelių būreliui. Jis yra sumedžiojęs vadinamąjį Lietuvos Didįjį trofėjų penketą (medaliais įvertinti trofėjai: briedis, taurusis elnias, stirninas, šernas ir vilkas).
Tai neeilinis medžiotojas vien dėl savo tvarkingos išvaizdos. Pasimokęs iš žurnalo Medžioklė, sau ar dovanai draugams pasigamina skrybėlės papuošalą su kokio nors paukščio plunksna.
Medžioklė domina ir anūką Joną, kuris pučia medžioklės ragą – tai demonstruoja įvairiose medžioklėse. Taip pat groja mokyklos orkestre. Tik, pasak senelio Jono, jau gerokai ūgtelėjo: šešiolikmečiui vaikiui pradėjo tikti panos, tad nuo medžioklės kažkiek atvėso. Ko gero, tai laikina – genai padarys savo… Tačiau mums kalbantis patikino, kad tikrai taps medžiotoju ir tikisi, jog pirmasis jo taiklus šūvis bus į šerną.
Įdomus faktas apie Platelių (Plungės MŽD) medžiotojų klubą. Jam daug metų vadovavo buvęs kolūkio pirmininkas a. a. Stanislovas Mikašauskas. Kai šiam nusibosdavo, į jo vietą ateidavo Jonas Šečkus. Kai ir jam nusibosdavo, vėl kolektyvui imdavosi vadovauti S. Mikašauskas. Taip ir keisdavosi. Dabar klubui vadovauja Stanislovo sūnus Šarūnas, kuris tėvo atminimui kasmet surengia medžioklę.
Taip Jono gyvenime susiklostė, kad jis žiedus sumainė su žemaite Gertrūda ir dabar juokauja, jog tai padarė per prievartą:
„Mokiausi Vilniuje, Miškininkystės technikume. Paskui technikumas persikėlė į Kauną, į Girionis. Taigi, esu baigęs Kauno miškų technikumo pirmąją laidą (1964 m.). Po armijos įsidarbinau miško projekte. Taksuodamas, inventorizuodamas miškus, važinėjau po įvairius rajonus. Taip atsidūriau Žemaitijoje. Bedirbdamas Kretingoje, susipažinau su žemaite, o tada gyvenau Darbėnuose. Ir pažintis įvyko per prievartą – suskaudo dantis. Atsidūriau pas dantistę, kuri dirbo Lenkimuose. Priėmė jauna, graži daktarėlė, kilusi iš Plungės. Taip ir prasidėjo…
Teko taksuoti miškus Plungėje, tad pažintis tik stiprėjo ir viskas nuėjo iki vestuvių. Palikau numylėtąją Suvalkiją ir po visokių pasiūlymų tapau Platelių girininku. Netoli girininkijos pasistatėme namą. Tačiau medžioklė man niekada netrukdė tvarkyti šeimos gyvenimo.
Daugybę metų esu medžiotojas ir galiu pasakyti, jog viskas gerokai pasikeitė. Po karo medžiotojams trūko šaudmenų: patys gamindavosi šratus, ardydavo visokias granatas, bombas, iš kurių paimdavo paraką. Neretai tai baigdavosi nelaime – ne vienas yra susisprogdinęs.
Pokariu dauguma medžioklių buvo nelegalios. Medžiotojas tėvas, irgi Jonas, buvo eigulys. Joninėms visada sumedžiodavo stirniną, tačiau niekur tų ragų negalėjo rodyti. Atiduodavo tokiam veterinarijos gydytojui, o man vis pavydas, skaudėdavo širdį, norėdavau, kad tie ragai būtų mano. Gal dėl to, kai tik tapau medžiotoju, pradėjau kaupti trofėjų kolekciją.
Tai paskatino mane tapti trofėjų ekspertu. Per trofėjų vertinimą, jei komisijai medžiotojo pristatyti rageliai visai menkoki, prašydavau atiduoti man. Dažnai tokie rageliai būna blogai paruošti, net su pridžiūvusiomis mėsomis. Ragelių savininkas net pasakydavo, kad išmes, tokie ragai jam nereikalingi. Tad, jei žmogus sutinka, aš su malonumu pasiimu – jie atsiduria mano trofėjų kolekcijoje, tik dar papildomai juos sutvarkau.
Lygindamas medžiokles su ankstesniais laikais, turiu pasakyti, jog jos tapo itin tvarkingos. Retas dalykas, kad kuris nors medžiotojas savivaliautų. Jau nebereikia nė licencijų. Dabar patys medžiotojai yra kaip ūkininkai. Kai kurių žvėrių populiacijos itin padidėjo. Suprantama, visi medžiotojai nori, kad žvėrių būtų kuo daugiau, kad gamtoje patirtų kuo daugiau medžioklinio malonumo. Tačiau neabejotinai tenka reguliuoti žvėrių skaičių, kad miškų ir laukų savininkai dėl žvėrių daromos žalos patirtų kuo mažiau nuostolių. Tačiau neretai tai ne taip paprasta sureguliuoti.
Štai perdėtai padaugėjo vilkų. Pjauna ne tik miškuose esančius kanopinius žvėris, bet ir naminius gyvulius. Ir tai ne taip paprasta išspręsti, ne taip paprasta sumažinti perdėtą vilkų populiaciją. Tai didžiulis šių plėšrūnų protrūkis. Pernai mes, Platelių klubo medžiotojai, patiesėme keturis vilkus. Jau kimba ir į jautį. Tai gali padaryti tik vilkų gauja. Su tais vilkais padaryta didžiulė klaida – niekas nepasakys, kaip ši problema bus išspręsta. Manau, jog tai jau neįmanoma. Vilkas yra vilkas. Vien tik žodis ką reiškia…
Labai pagausėjo ir elnių. Mes, medžiotojai, džiaugiamės – padaugėjo gerų trofėjų. Tačiau perteklius nėra gerai. Medžioklės žurnalo 3-iajame numeryje skaičiau, jog artinasi gana klastinga kanopinių žvėrių snukio ir nagų (SNL) liga. Ar neįsisuks į elnių populiaciją?
Taip, dabar nebėra licencijų, medžiotojai gali savo nuožiūra reguliuoti elnių bandas. Tačiau tebegalioja atranka. Štai, tarkim, į kokių 20 hektarų ūkininko lauką išėjo ir ganosi pora elnių – tas ūkininkas nekreips dėmesio. O jeigu 10–20 (teko matyti ir daugiau) ir visi elniai perspektyvūs? Šauti lyg ir negali, bet skaičių mažinti reikėtų. Visi nori, kad žvėrių būtų kuo daugiau, ir čia jau visiškai tuščia šneka, kad panaikinus licencijas, medžiotojai iššaudys žvėris“, – apie savo gyvenimą ir medžiokles pasakoja J. Šečkus.
Kur dingsta auksiniai trofėjai, 1000 dubenėlių mėsos ir bendrystė. Pokalbiai apie medžioklę #80
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
