Patirtis

Fontanas, bala ar paties kastas tvenkinys – draudžiama zona švinui!0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

„Švinas jau dešimtmečius yra dažnai naudojamas šaudmenyse ir žvejybos reikmenyse. Skaičiuojama, kad dėl tokio naudojimo atvejų į aplinką ES per metus patenka apie 21–27 tūkst. tonų švino. Nustatyta, kad švininiuose šaudmenyse, kulkose ar žvejybos reikmenyse naudojamu švinu apsinuodija laukiniai gyvūnai, pavyzdžiui, paukščiai. Švininiais šaudmenimis nužudytų medžiojamųjų gyvūnų mėsoje esančios švino liekanos gali turėti įtakos ir žmonių sveikatai.“

Tai Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) svetainėje esanti įžanga apie švino amuniciją. ECHA 2018 metais išleido pranešimą apie šviną lygiavamzdžiuose ginkluose. Tai gana platus dokumentas, kurio užduotis – apsvarstyti galimybę artimiausioje ateityje drausti švininę amuniciją šlapynėse, šaudant lygiavamzdžio šratiniais šaudmenimis.

Pernai išėjo Europos Komisijos (EK) pasiūlymas papildyti Cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų reglamentą (REACH, mes jį vadinsime Cheminių medžiagų registracijos reglamentu). Nors būtent EK užsakė ECHA pranešimą, savo pasiūlyme jie atsižvelgė ne į visus aspektus ir parengė teisės akto projektą, kurio iš principo neįmanoma nei įvykdyti, nei sukontroliuoti.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Nors Europos Sąjungos medžioklės ir laukinės faunos apsaugos asociacijų federacija (FACE) pasiryžo daryti viską, kas įmanoma, kad švininė amunicija būtų uždrausta vandens paukščių medžioklėje, tačiau vienareikšmiškai nustatyta, kad šis konkretus EK pasiūlymas yra nepriimtinas.

Konstatuotos problemos verčia manyti, kad reikalavimai, siekiant įvesti totalų švininės amunicijos draudimą, nustatomi nepaisant to, kad jie turėtų būti taikomi tik šlapynėms, tik šratams ir tik lygiavamzdžiams. FACE generalinis sekretorius Davidas Scallanas ne kartą pabrėžė, kad šiuo atveju kalbama ne apie šviną kaip tokį, o apie tai, kad EK pasiūlymas yra blogo įstatymo pavyzdys ir tokiam įstatymui pritarti tiesiog negalima.

Šlapynės

Jei galvojate, kad švininės amunicijos draudimas būtų taikomas tik vandens paukščių medžioklei, kaip logiškai ir turėtų būti, teks nusivilti, nes EK pasiūlyme integruojama Ramsaro konvencijos šlapynės apibrėžtis. Šios konvencijos supratimu, šlapynės yra žemapelkės, tarpinio tipo pelkės, aukštapelkės, nendrynai, natūralūs ir dirbtiniai vandens telkiniai, pastoviai ar laikinai užmirkusios teritorijos, kuriose telkšo arba nuolat teka vanduo, kuriose vanduo gėlas, pusiau sūrus ar net sūrus.

Joms priskiriamos ir jūros dalys, kurių gylis atoslūgio metu ne didesnis kaip 6 metrai. Iš principo tai yra bet kas, kur yra vandens, įskaitant trumpalaikę balą, fontaną ar paties iškastą kūdrą prie namų. FACE ir Europos medžiotojų bendruomenė mano, kad ši apibrėžtis yra per plati, be to, nėra aiškių kriterijų, pagal kuriuos šlapynes galima nustatyti, taip pat neįmanoma žinoti, kuriuo metu kuri vieta virto šlapyne.

Šlapynėmis laikomi ir durpynai, kurių nustatyti be kastuvo neretai praktiškai neįmanoma. Tokiu būdu reikalavimo nebūti šlapynėje turint švininės amunicijos ne tik neįmanoma laikytis, bet ir sukontroliuoti, ir yra didelė galimybė padaryti medžiotoją pažeidėju, nors jis visai ir neturėjo piktavališko sumanymo.

Ši šlapynių apibrėžtis būtų taikoma ir šaudykloms, kur irgi būtų draudžiama naudoti švininę amuniciją. Be to, tai reiškia, kad prie šlapynių negalima ne tik naudoti švininės amunicijos, bet ir jos neštis. Jeigu kas nors eina palei šlapynę ir jo kišenėje yra švininės amunicijos, iš principo šis asmuo yra pažeidėjas, net jeigu neplanavo naudoti jos vandens paukščių medžioklei.

Medžiotojų organizacijos sutinka, kad galima kalbėti apie švininės amunicijos draudimą vandens paukščių medžioklėje. Aiškus, suprantamas ir visiškai lengvai įgyvendinamas kriterijus

Pereinamosios zonos

Nors ECHA komisija savo pranešime nurodė, kad pereinamųjų zonų nereikėtų, EK liepia laikytis pereinamųjų zonų aplink šlapynes, kuriose būtų draudžiama ne tik naudoti, bet ir gabenti švininius šratus. Pirmajame pasiūlyme nustatytos 400 metrų pereinamosios zonos aplink šlapynes, antrajame – 300, o trečiajame – 100 metrų. Be to, su pereinamosiomis zonomis problema dar labiau suaštrinama. Jeigu dar pavyktų kaip nors nustatyti, kad konkrečioje vietoje yra šlapynė, tai nustatyti, kiek metrų esi nuo jos, praktiškai neįmanoma.

100 metrų pereinamoji zona nustatoma nuo šlapynės krašto, bet, kaip žinome, nė viena bala, ežeras, upė ar pelkė neturi griežtai nustatytų ribų. Krantai nėra tiesūs ir aiškiai įžiūrimi, todėl gamtoje praktiškai neįmanoma pasakyti, ar nuo šlapynės krašto esi per 88, 98 ar 108 metrus. Taip pat klausimas, ar atstumą nuo šlapynės krašto medžiotojas ir valdančiosios įstaigos nustatys panašiais metodais ir ar šie matavimai sutaps.

Iš principo išeina taip: jeigu namas yra prie tvenkinio ir medžiotojas iš seifo išsiima šratų kiškiams medžioti, įsideda juos į kišenę ir nori eiti į medžioklę, tai jau eidamas į automobilį jis taps pažeidėju. Taigi FACE nurodo, kad tai yra absurdiškas, nelogiškas ir neįgyvendinamas normatyvas, kuris įstatymus gerbiančius ES medžiotojus padaro nusikaltėliais.

Šaudyklos

Pasiūlymo apribojimai taikomi bet kokio pobūdžio šaudymui lygiavamzdžiais šratine amunicija arčiau kaip 100 metrų nuo šlapynės. Tai reiškia, kad draudimas būtų taikomas ir šaudykloms, kurių teritorijoje yra šlapynė, pavyzdžiui, bala po lietaus, nutekamasis griovys, paties kastas tvenkinys. Praktiškai tai liečia didžiąją dalį Lietuvos šaudyklų.

Įdomiausia, kad ECHA pranešime šaudyklos minimos kaip teritorijos, kuriose būtų ribojama švininė amunicija, bet visame daugiau kaip 70 puslapių dokumente jos minimos tik septynis kartus, nepateikiant jokio socialinio ir ekonominio įvertinimo dėl šio draudimo poveikio šaudyklų veiklai. Iš principo draudimas būtų aktualus visoms skriejančių taikinių šaudymo rungtims.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Ypač nuogąstaujama dėl šios sporto šakos ateities. Ilgalaikėje perspektyvoje greičiausiai sportas prisitaikys ir ras sprendimų, užtat trumpalaikėje šie apribojimai galėtų turėti sunkių pasekmių. Didžiausia problema ta, kad nei EK, nei ECHA nepagalvojo, kad svarbu įvertinti švininės amunicijos draudimo poveikį šaudyklų veiklai.

Nekaltumo prezumpcija – negalioja

Nors jau visos minėtos problemos galėtų atrodyti visiškai absurdiškos, yra dar vienas labai stebinantis EK pasiūlymo aspektas. Dokumente minima, kad jeigu asmuo pagaunamas su lygiavamzdžiu arčiau kaip 100 metrų nuo šlapynės medžiojantis ar einantis į medžioklę su švininiais šaudmenimis, bus laikoma, kad tai yra medžioklė šlapynėse, nebent asmuo įrodys priešingai. EK pasiūlymas jau iš pat pagrindų sako, kad medžiotojas laikomas kaltu ir konkretus asmuo turėtų įrodyti priešingai.

Tokia sąlyga prieštarauja nekaltumo prezumpcijai, kuri yra viena pagrindinių teisių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Taip dar kartą patvirtinamas D. Scallano teiginys, kad šis pasiūlymas yra blogo įstatymo pavyzdys, nes iš principo prieštarauja pagrindinėms žmogaus teisėms.

Pereinamasis laikotarpis

Dar viena problema susijusi su pereinamuoju laikotarpiu, kuris nurodytas ECHA pranešime, bet iš principo ignoruotas EK. Pasiūlyme nustatyta, kad pereinamasis laikotarpis įvedus draudimą yra 24 mėnesiai, ir 36 mėnesiai šalims, kur anksčiau nebuvo jokio švininės amunicijos draudimo. ECHA pranešimo pasiūlyme šis pereinamasis laikotarpis buvo nustatytas ilgesnis. Tai reiškia, kad per šį laiką reikia pakeisti konkrečių valstybių atitinkamus teisės aktus, bet, kaip žinoma iš patirties, tai nėra toks paprastas ir greitas procesas.

Balsavimas

Šių metų birželio 23 d. REACH komitete priimtas sprendimas, kad balsavimas dėl trečiojo EK pasiūlymo vyks raštu. Balsavimas turėjo įvykti iki liepos 15 d. Sistema iš tiesų paprasta – jeigu šalis narė neatsako, laikoma, kad ji su pasiūlymu sutinka, jeigu susilaiko ar balsuoja prieš, laikoma, kad pasiūlymas atmestas. Balsavime būtina surinkti balsų daugumą, o balsų padalijimas toks pats kaip Europos Parlamente – viskas priklauso nuo šalies dydžio ir gyventojų skaičiaus.

Tai reiškia, kad visos trys Baltijos šalys kartu gauna kiek daugiau kaip 1 proc. balsų. Tai mažai, o konkrečiomis sąlygomis – lemtinga. Tai buvo gera proga pamatyti, ką reiškia atstovauti medžiotojų interesams. Lietuvoje už REACH reglamento reikalavimų įvedimą atsako Aplinkos ministerija, Latvijoje – Aplinkos, geologijos ir meteorologijos centras, Estijoje – Viešųjų reikalų ministerija. Jeigu nebūtų buvę FACE informacijos apie EK pasiūlymus ir susijusius įvykius, greičiausiai nė viena iš šių valstybinių įstaigų net nebūtų pagalvojusi apie kokias nors konsultacijas, nė nekalbant apie diskusijas su suinteresuotosiomis šalimis.

Estijos medžiotojų sąjunga kreipėsi į savo šalies atsakingąjį atstovą REACH komitete ir jau gavo sutikimą atmesti pasiūlymą, nors reikia nurodyti, kad ir estų medžiotojų organizacija turėjo gerokai paplušėti, jog savo atstovą įkalbintų susilaikyti nuo balsavimo. Visai kita situacija buvo Lietuvoje, kur didžiausia medžiotojų organizacija praleido informaciją apie balsavimą, negana to, Aplinkos ministerija neketino su niekuo šiais klausimais konsultuotis. Latvijoje susitarimas irgi buvo pasiektas – šios šalies atsakingoji institucija nuo šio klausimo balsavimo susilaikys.

Galų gale šis balsavimas baigėsi be rezultatų, nes Čekija pateikė komisijai reikalavimą balsuoti akivaizdžiai. Remiantis naujausia informacija, EK išleido ketvirtą pasiūlymą, kuris nė per plauką nesiskiria nuo buvusio varianto. Balsavimas numatytas rugsėjo 3 d.

Alternatyvos

Didžiausios diskusijos ir medžiotojų pretenzijos kyla dėl alternatyvų švininiams šratams. ECHA savo pranešime nurodo, kad alternatyvų yra – plieniniai ir bismuto šratai, tačiau reikia iš karto pasakyti, kad ECHA pranešime nurodyti bismuto šratai kainuoja 450 proc.

brangiau nei švininiai. Taip, alternatyvų yra, kasmet šaudmenų gamintojai pateikia naujų pasiūlymų, bet pagrindiniai medžiotojų priekaištai yra dėl labai riboto pasirinkimo, o neretai bešvinė amunicija yra gerokai brangesnė už švininę. Dar vienas svarbus efektas – plieniniai šratai nėra tokie efektyvūs kaip švininiai. Naudojant bešvinę amuniciją, reikia šauti didesniais šratais, taip pat sumažėja efektyvus atstumas, kada šratai turi pakankamą stabdančiąją galią. Ir tai neturi jokio ryšio su šaudymo įgūdžiais.

Atlikus nedidelę apklausą parduotuvėse matyti, kad bešvinės amunicijos pasiūla yra, tik proporcija maždaug 10:1… Situacija panaši ir žiūrint į gamintojų pasiūlą.

Pavyzdžiui, imkime britų amunicijos gamintoją Eley Hawk, kurio produkcijos galima įsigyti ir Lietuvoje. Sportinėms reikmėms iš 16 skirtingų amunicijos rūšių tik 2 yra bešvinės, iš jų viena su ekologišku konteineriu. Prieinami tik 7 dydžio šratai ir 28 gramų užtaisai. Iš viso du pasiūlymai 12 kalibrui, vienas – 20-ajam. Nėra mažiausio 24 gramų bešvinio užtaiso, nėra pasiūlymo 16 kalibrui. Medžioklinių šratų šaudmenys – iš 24 rūšių bešvinės yra 4, iš jų 1 su bismuto šratų užtaisu. Čia įvairių kalibrų ir užtaisų dydžių pasiūla platesnė, bet ne ideali. Pasirinkimas labai ribotas.

Sportinė amunicija

Bismuto medžioklinė amunicija

Kitas prekės ženklas – gerai pažįstamas Clever, kurio pasiūlymai šaudymo sportui tikrai itin vertinami. Šiuo atveju iš 14 skirtingų sportinės amunicijos rūšių viena yra be švino. Pavyzdžiui, Clever T1 Supertarget prieinama su 24, 28 ir 32 gramų užtaisu ir šratais, kurių dydis yra 7,5, 8 arba 9,5, o bešvinė T1 / T2 Trap & Skeet prieinama tik 12 kalibrui su 24 ir 28 gramų užtaisu bei 7 dydžio šratais. Viskas, daugiau variacijų nėra. Medžioklinių variantų apskritai nėra.


Bioammo amunicija siekia būti kuo draugiškesnė aplinkai, tad naudoja neplastikines tūtas (tarp kitko, dar viena didelė problema), kurios suyra aplinkoje. Ši kompanija siūlo ir sportinę amuniciją – tiek bešvinę, tiek švininę. Vis dėlto galimybių su švinine amunicija daugiau – keturios skirtingos amunicijos rūšys, dydžiai nuo 7 iki 9, užtaisai 24, 28 ir 32 gramų. Bešvinių variantų gerokai mažiau – dviejų tipų amunicija, tik 28 gramų užtaisas ir du šratų dydžiai – 7 ir 9. Su medžiokline amunicija situacija pernelyg nesiskiria, čia galimybės geresnės, bet reikia pasakyti, kad šis prekės ženklas iš karto pasakė, jog sportinės amunicijos kainomis konkuruoti negali.

Baschieri & Pellagri – dar vienas šaudmenų gamintojas, ypatingą dėmesį kreipiantis į sportą. Iš visų galimų variantų prieinamos tik trys bešvinės amunicijos rūšys: kaip įprasta – 12 kalibras, 28 gramų užtaisas ir 7 bei 8,5 numerio šratai. Viskas. Nei variantų skirtingoms rungtims, kaip yra su švinine amunicija, nei galimybės pasirinkti užtaisą.

Taip, teoriškai galima sakyti, kad alternatyvų yra, medžiotojams netgi daugiau nei sportininkams. Vis dėlto kadangi švininės amunicijos draudimas taikomas ir šaudykloms, situacija labai liūdna. Tarp kitko, Tarptautinės medžioklinio šaudymo federacijos (FITASC) taisyklės draudžia varžybose šaudyti bešvine amunicija. Kodėl? Saugumo sumetimais! Aišku, kas nors pasakys, kad taisykles galima pakeisti, bet šis draudimas turi priežastį. Pasirodo, šaudykloje plieninių šratų rikošeto galimybė ant kieto paviršiaus yra didesnė nei šaudant švininiais. Varžybose, kur dalyvauja daug žmonių, sužeidimo rizika iš tiesų labai didelė.

ECHA pranešime nurodyta, kad bešvinės amunicijos rikošeto galimybė medžioklėje nėra didesnė nei šaunant švinine. Bet taip yra medžioklėje. Apie rikošeto galimybes šaudykloje šiame pranešime – nė žodžio!

Išvados

Šį kartą galėjau paliesti tik kelis šios problemos aspektus. Nė nepradėjau kalbėti apie ginklus ir amunicijos gamintojus. ECHA pranešime, kalbant apie ginklų tinkamumą bešvinei amunicijai, remiamasi duomenimis apie Vakarų Europoje gamintus ginklus, bet nė žodžio apie gamintus Tarybų Sąjungoje. Jų postsovietinėse valstybėse labai daug. Šia tema išsamiau pakalbėsime kuriame nors kitame numeryje.

Susiję straipsniai

Susirinkime medžiotojų organizacijos užtikrintai išreiškė sutarimą nenaudoti švininės amunicijos vandens paukščių medžioklėje, bet šių sąlygų įvairiais sumetimais negalima taikyti nesuprantamai šlapynių apibrėžčiai ir šaudykloms. Šaudyklos nėra natūralus vandens paukščių biotipas, tai uždaros teritorijos, kur pašaliniams įeiti draudžiama. Kaip matėme, net didesnių gamintojų bešvinės sportinės amunicijos pasiūla labai ribota, galima sakyti – praktiškai neegzistuoja, lyginant su švininių šaudmenų pasiūla.

Todėl šaudymo sporto federacijos ir susirūpino sporto ateitimi. Taip, gamintojai siūlo ir naujų galimybių, bet ar jų pakaks po 24 mėnesių? Kalbant apie medžioklinę amuniciją, situacija daug geresnė, bet ne ideali. Dar viena tema, kurios visai nespėjau paliesti, – kaina, kuri irgi yra svarbus veiksnys.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.