Sukurti redaguojant pilkojo vilko genomą, du baisieji vilkai tapo karštų mokslinių ir etinių debatų objektu – ką iš tiesų reiškia sugrąžinti išnykusią rūšį? Šalitnis čia
Slaptoje vietoje esančiame draustinyje du vadinamieji baisieji vilkai laisvai vaikšto, ėda ir žaidžia – visiškai nežinodami, kad jų egzistencija įplieskė intensyvias diskusijas mokslo bendruomenėje. Pasak bendrovės „Colossal Biosciences“, besispecializuojančios išnykusių rūšių atkūrimo srityje, tai pirmas atvejis, kai gyvūnai sugrąžinti iš išnykimo ribos.
Du balti baisiųjų vilkų jaunikliai Romulas ir Remas yra genetiškai identiški, tačiau gimė iš skirtingų motinų. Atsižvelgdama į būsimą jų dydį, bendrovė pasirinko didelius mišrūnus kaip surogatines motinas.
Šie Aenocyon dirus jaunikliai pavadinti pagal Romos mitologijos dvynius Romulą ir Remą, kuriuos išaugino vilkė. Jie sukurti pasitelkus daugybinį CRISPR redagavimą, modifikuojant dabar gyvenančio pilkojo vilko (Canis lupus) genomą. Vieni mokslininkai tai vadina proveržiu gamtosaugos moksle, tačiau kiti ragina neskubėti džiaugtis ir net tvirtina, kad šie gyvūnai visai nėra baisieji vilkai – veikiau tai genetiškai modifikuoti pilkieji vilkai arba jų hibridai.
Taigi, ką iš tikrųjų reiškia būti baisiuoju vilku? „Colossal“ neseniai pirmą kartą sekvenavo visą baisiojo vilko genomą, naudodami du fosilinius pavyzdžius: 13 000 metų senumo dantį ir 72 000 metų senumo vidinės ausies kaulą. Remiantis dar nepaskelbta analize, kuri grindžiama vyriausiosios mokslininkės Beth Shapiro 2021 m. tyrimu žurnale „Nature“, baisiojo vilko genomas 99,5 proc. panašus į pilkojo vilko genomą.
Naudodami endotelio pirmtakų ląsteles, paimtas iš pilkojo vilko kraujo, „Colossal“ komanda atliko 20 genų redagavimų 14 skirtingų genų, kad sukurtų išvaizdos skirtumus tarp baisiojo ir pilkojo vilko. Vėliau iš redaguotos ląstelės buvo pašalintas branduolys ir įterptas į šuns kiaušialąstę be branduolio. Kai išsivystė embrionas, jis buvo implantuotas į didelį naminį šunį.
Genai, kuriuos „Colossal“ pasirinko redaguoti, turėjo įtakos tokiems požymiams kaip kūno dydis, kaukolės forma, raumenų struktūra, kailio spalva, tekstūra ir ilgis. Ir čia slypi šių gyvūnų tapatybės dilema. Paleoekologė Jacquelyn Gill iš Meino universiteto, nedalyvavusi tyrime, žurnalui „Scientific American“ sakė: „Aš pati turiu daugiau nei 14 neandertaliečių genų – bet juk manęs niekas nevadina neandertaliečiu.“
Kol pilkojo vilko ląstelės Petri lėkštelėje redaguojamos, kad būtų įterpta baisiojo vilko DNR, ginčai dėl šio eksperimento tęsiasi. Pasak „Colossal“, jų išnykusių rūšių prikėlimo programa buvo grindžiama būtent pilkojo vilko genomo redagavimu, įtraukiant tas DNR sritis, kurios atsakingos už baisiojo vilko išvaizdą, pavyzdžiui, didelį kūno dydį.
Tačiau Shapiro nesutinka su skeptikais. „Jei žiūrime į šį gyvūną, matome, ką jis daro, ir jis atrodo kaip baisusis vilkas, elgiasi kaip baisusis vilkas – tai aš jį taip ir vadinsiu“, – sakė ji interviu žurnalui „Wired“.
Kol kas neaišku, kas laukia Romulo ir Remo bei jų jaunesnės sesers Khaleesi. „Colossal“ teigia, kad stengiasi sukurti daugiau tokių gyvūnų, tačiau kol kas neplanuoja veisimo programos. Mokslininkai, tokie kaip Gill, skeptiškai vertina galimą šių gyvūnų išleidimą į laukinę gamtą.
„Manau, kad baisusis vilkas yra vilties simbolis“, – sakė bioetikė ir „Colossal“ patarėja Alta Charo vaizdo įraše, pabrėždama, jog ši prikėlimo technologija duoda naudos ir rūšių išsaugojimui. Be to, kad siekia atkurti baisųjį vilką, „Colossal“ taip pat tikisi prisidėti prie išsaugojimo pastangų rūšims, kurioms gresia išnykimas, pavyzdžiui, raudonajam vilkui (Canis rufus). Šiai rūšiai, kuri yra kritiškai nykstanti, trūksta genetinės įvairovės – „Colossal“ ketina tai kompensuoti keturiais jaunikliais, kurie buvo sukurti klonavimo būdu.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
