Kiekvienas gyvūnas atlieka savo vaidmenį gamtoje. Manoma, kad lapių yra per daug, bet ar tikrai taip? Ar plėšrūnų gali būti daugiau, nei aplinka spėja pamaitinti? Ką lapė ėda ir kaip paveikia gyvūnų populiacijas savo gyvenamajame areale?
Rudosios lapės yra tipiški plėšrūnai, bet jos turi visas teises būti vadinamos visaėdėmis. Jai tinka viskas, pradedant driežais ir stirniukais, baigiant uogomis miške, grūdais lauke ir žuvų liekanomis miesto šiukšlių konteineryje.
Tyrimais nustatyta, kad rudosios lapės valgiaraštyje visame jos areale yra 400, o gal net daugiau rūšių gyvūnų, įskaitant žuvis ir vabzdžius, keliasdešimt augalų, uogų, vaisių. Aišku, ji nepeiks ir dvėselienos. Lapė apskritai yra labai plastiška rūšis. Tai įrodo faktas, kad populiacijai gausėjant jaunos lapės apsigyvena miestų pakraščiuose ir greitai prisitaiko prie gyvenimo miesto aplinkoje. Net didmiesčio centre lapės jaučiasi labai laisvai.
Priklausomai nuo sėkmės ir sezoninio prieinamumo, lapės valgiaraštį papildo žmogaus palikti ir gamtoje augantys vaisiai, medus, riešutai, stirnų ir kitų gyvūnų, pvz., kiškių mažyliai, paukščių kiaušiniai ir jaunikliai ir kt. Lapės neretai ėda roplius, varliagyvius ir žuvis. Mūsų platumose žuvis lapės valgiaraštyje atsiranda rečiau, bet regionuose, kur naršo lašišos, atitinkamu metu rudauodegės visiškai minta žuvimi.
Graužikai
Lapės valgiaraščio pagrindą ištisus metus sudaro peliniai graužikai. Faktiškai nuo graužikų populiacijos gerovės priklauso ir lapių gyvavimas. Jeigu dėl kokių nors priežasčių pelių pamažėja, o čia gali būti kaltos natūralios priežastys ar žmogaus įsikišimas, lapių taip pat gali pamažėti. Labiausiai tai jaučiama žiemą, kai lapė praktiškai visiškai priklauso nuo pelių jos gyvenamajame areale. Pavyzdžiui, dėl įvairių chemikalų naudojimo žemės ūkyje gali gerokai sumažėti graužikų.
Kad lapė būtų paėdusi, jai reikia vidutiniškai pusės kilogramo maisto per dieną. Pelės vidutiniškai sveria apie 20–30 gramų. Aišku, dar yra paprastieji pelėnai, sveriantys 40–50 gramų, ir vandeniniai pelėnai, kurių svoris gali siekti 200 gramų. Galima įsivaizduoti, kiek lapei per dieną reikia sumedžioti pelių ar pelėnų, kad ji būtų soti. Tai tampa dar sunkiau mažylių žindymo ir auginimo laikotarpiu.
Lapė vienoje vadoje gali turėti 4–6 lapiukus. Lapės yra natūralios graužikų populiacijos ribotojos. Be lapių, plėšriųjų paukščių, įskaitant gandrus, ir kitų smulkiųjų plėšrūnų pagalbos pelės mus tiesiog užplūstų.
Naminiai paukščiai
Naminiai paukščiai paprastai lapes retai domina. Įsilaužti į vištidę rizikinga, ir tik pavienės lapės apskritai moka tai daryti. Vis dėlto jeigu lapei bent kartą pavyko pasigriebti vištą ir pasprukti su grobiu, ji tikrai tai bandys dar kartą. Taigi vištų vagile tampa konkreti pavienė lapė, ir jeigu medžiotojui pavyksta ją sumedžioti, paprastai ramybė trunka gana ilgai – tol, kol šio amato išmoksta kita lapė.
Moksliniai tyrimai
Lenkijos mokslininkai atliko plataus masto tyrimą Lenkijos šiaurės rytuose, keturiose apylinkėse rinko duomenis apie lapių kasdienės mitybos įpročius. Šioje šalies dalyje gamtovaizdį daugiausia sudaro dirbamos žemės, krūmynai ir tik trečdalį teritorijos dengia miškas. Atvirose vietose paprastai sutinkama paprastųjų pelėnų, miškingose apylinkėse – rudųjų pelėnų ir geltonkaklių pelių.
Projekte buvo ištirta daugiau kaip 250 sumedžiotų lapių. Išanalizavę jų skrandžio turinį mokslininkai nustatė, kad Lenkijos šiaurės rytų regione įvairių porūšių pelėnai sudaro maždaug pusę lapių kasdienio grobio.
Stirniukai – antras pagal svarbumą maisto šaltinis
Kitas svarbus maisto resursas yra kanopiniai: jie sudaro 26 proc. lapių skrandžiuose rasto maisto. Tai dažniausiai būna kitų plėšrūnų palikto grobio ar dėl žmogaus veiklos arba natūraliai nugaišusių gyvūnų liekanos. Pavasario pabaigoje šią kategoriją sudaro praktiškai tik stirnų jaunikliai. Daug rečiau lapės medžioja kiškius ir smulkiuosius plėšrūnus (10,7 proc.) ar paukščius (8,9 proc.).
Augalinės kilmės maistas sudaro 3,6 proc., o maistas iš žmogaus maisto atliekų – tik 1,4 proc. Lenkijoje tirtų lapių valgiaraščio. Lietuvoje ar Latvijoje toks tyrimas neatliktas, tačiau minėto Lenkijos regiono ir Lietuvos gamtos skirtumų turbūt negalėtume laikyti dideliais.
Nors lapės daugiausia minta pelėmis, lapių aukomis atitinkamu periodu dažnai tampa stirniukai. Stirniukas pirmąsias gyvenimo savaites praleidžia nejudriai gulėdamas žolėje. Mama jį aplanko 6–7 kartus per dieną, pamaitina ir nueina, kad savo kvapu nepriviliotų plėšrūnų. Stirniukas pats savo kvapo neturi – tai yra vienas natūralios savisaugos mechanizmų. Vis dėlto lapė, kuri bent kartą, paprastai netyčia, randa žolėje stirniuką, perpranta šį medžioklės būdą ir naudoja jį visą gyvenimą.
Naujagimis stirniukas negali apsisaugoti ir lengvai tampa lapės auka. Jo svoris būna nuo 1 iki 1,3 kilogramo. Na, o suaugusi lapė sveria 4–8 kilogramus, priklausomai nuo amžiaus ir lyties. Susitvarkyti su ką tik gimusiu stirniuku jai vieni juokai.
Vokietijoje atlikto tyrimo duomenys rodo, kad iki 70 proc. žuvusių stirniukų tapo lapių aukomis. Švedijoje šis rodiklis dar aukštesnis. Švedų mokslininkai Andersas Jarnemo ir Olofas Libergas 14 metų rinko duomenis, kad nustatytų plėšrūnų mažėjimo poveikį naujagimių stirniukų mirtingumui.
Taikant radiotelemetriją (kaklo dirželiai su siųstuvais) buvo fiksuojama stirniukų buvimo vieta ir išgyvenamumo procentas. Na, o lapių populiacijos būklė įvertinta pagal žmonių pastebėjimų duomenis ir suskaičiuotus plėšrūnus. Per visus tyrimo metus stirniukų mirštamumas kito drastiškai: nuo 0 iki 90 proc.
Tyrimo duomenys rodė aiškią koreliaciją tarp pastebėtų lapių skaičiaus kaitos ir išgyvenusių stirnų jauniklių skaičiaus. Nustatyta, kad Švedijoje vidutiniškai 88 proc. žuvusių neseniai gimusių stirniukų tampa lapių aukomis. Pasak švedų mokslininkų, per tyrimą gamta ne kartą davė galimybę įvertinti, kaip plėšrūnų mažėjimas paveikia stirnų populiaciją. Atskirais periodais, daugiausia dėl niežų epidemijos, išgaišo didelė dalis lapių ir tai žaibiškai atsispindėjo stirnų apskaitose.
Baigdami tyrimą Rudosios lapės pašalinimas ir stirnų jauniklių išgyvenamumas: 14 metų tyrimas (angl. Red Fox Removal and Roe Deer Fawn Survival: A 14-Year Study), kurio rezultatai publikuoti 2005 metais, Švedijos mokslininkai padarė dvi išvadas. Pirma, lapės daro stiprų poveikį stirnų populiacijai ir jos natūraliam prieaugiui. Antra, stirnų populiacijos aplinkos talpa nėra tokia maža, kaip manyta iki žymaus lapių skaičiaus sumažėjimo dėl niežų epidemijos.
Faktai
Lapei per dieną reikia maždaug 500 g maisto, todėl ji nėra labai išranki
Švedijoje vidutiniškai 88 proc. žuvusių neseniai gimusių stirniukų tampa lapių aukomis.
Kad lapė būtų paėdusi, jai reikia vidutiniškai pusės kilogramo maisto per dieną.
Rudosios lapės yra tipiški plėšrūnai, bet jos turi visas teises būti vadinamos visaėdėmis.
Ištyrę daugiau kaip 250 sumedžiotų lapių ir išanalizavę jų skrandžio turinį mokslininkai nustatė, kad Lenkijos šiaurės rytų regione įvairių porūšių pelėnai sudaro maždaug pusę lapių kasdienio grobio.
Lapės yra natūralios graužikų populiacijos ribotojos. Be lapių, plėšriųjų paukščių, įskaitant gandrus, ir kitų smulkiųjų plėšrūnų pagalbos pelės mus tiesiog užplūstų.
Klausia skaitytojas. Ar plėšrūnų viliojimo vietą galima įrengti prie atžalyno?
Praktiškai visus plėšrūnus galima medžioti su jauku, bet sėkmė negarantuota. Lūšies jaukas gali ypatingai nedominti, bet ji vis tiek gali ateiti apžiūrėti, patikrinti. Medžioklė su jauku – vienas seniausių medžioklės būdų. Viliojimo vieta įrengiama plotuose, kur pastebima plėšrūnų.
Jaukui galima naudoti medžioklės liekanas (išskyrus šernų), sveikus sumedžiotus ar kritusius medžiojamuosius gyvūnus. Viliojimo vietą reikia reguliariai stebėti, kad pagal pėdsakus konstatuotumėte, kas lankosi prie jauko. Tai reikia daryti dieną, nes plėšrūnai daugiausia maitinasi vėlai vakare ar naktį. Toks plėšrūnų viliojimo būdas labai populiarus daugelyje pasaulio šalių.
Reikalavimai plėšrūnų jaukams ir masalams
Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimai, be kita ko, reglamentuoja sumedžiotų medžiojamųjų gyvūnų subproduktų, mėsos ir kitų dalių naudojimą jaukui.
Šių reikalavimų 30, 34 ir 35 punktuose nurodyta, kad plėšrūnų jaukui ar masalui leidžiama naudoti tik medžiojamųjų gyvūnų – elninių, smulkiosios medžiojamosios faunos, įskaitant paukščių, mėsą.
Nemedžiojamų gyvūnų ir naminių paukščių mėsą ir subproduktus, žuvis ir kitokio pobūdžio maisto produktus plėšrūnų ir kitų gyvūnų jaukui ar masalui naudoti draudžiama.
Atsižvelgiant į visuomenės požiūrį, plėšrūnų viliojimo vietą reikia įrengti kuo toliau nuo aplinkinių gyventojų akių. Šiais laikais vis daugiau žmonių užsiima aktyviu poilsiu ir sportuoja, daug kas pamėgo vaikščioti ir bėgioti miške ir neretai aptinka medžiotojų paliktas medžioklės liekanas, kurios ne visada padedamos specialiai įrengtoje plėšrūnų šėrykloje, tad gali sukelti itin neigiamą reakciją. Kad išvengtume tokių skandalų, plėšrūnų jaukams ir masalams reikia rinktis tolimesnes miško vietas.
Vienas trofėjų meistras specialiai įsigijo žemės sklypą, kur galėtų utilizuoti šio proceso liekanas. Jis nurodė, kad anksčiau naudojo jas plėšrūnų jaukui. „Problema ta, kad lapės ir vilkai tuos kaulus ištampo po visą apylinkę. Gyventojai ir medžiotojai nepatenkinti. Todėl kaulus aš užkasu gana giliai“, – sakė meistras. Minkštus audinius, odą ir vidurius, atvirkščiai, galima naudoti plėšrūnų jaukui, nes iš jų labai greitai nieko nelieka.
Iš medžiotojų patirties
– Reikia įrengti vietą, kur bus paliekamos medžioklės laimikių liekanos. Jeigu apylinkėje yra vilkų, jie ateis jau pirmosiomis dienomis, bet tik apžiūrės, nieko neliesdami. Antrais metais galima tikėtis, kad plėšrūnai jaukyklą įtrauks į savo kasdienį maršrutą. Aišku, kuo jaukykla arčiau pagrindinės jų gyvenamosios vietos, tuo dažniau jie lankysis. Prie palikto elnio jauniklio vilkas pasirodė jau trečią nakties, bet arčiau nei dešimt metrų nepriėjo. Taip ir negrįžo. Palikus odų, antrais metais vilkas pradėjo reguliariai lankytis ir vaišintis. Toliau viskas priklauso nuo kantrybės.
– Pernai mes irgi bandėme, bet vilko nebuvo nė kvapo. Rudenį – mangutas, paskui tik lapė, didieji ereliai ir krankliai.
– Mūsų vilkų jaukykla gyvavo daug metų. Aišku, praėjo kiek laiko, kol jie priprato, kad toje vietoje yra kažkas ėdamo ir kartais užsiuodžia žmogus. Į plėšrūnų jaukyklą reikia įdėti daug darbo. Reguliariai ką nors po medžioklės reikia nuvežti, o paskui patikrinti lankymo intensyvumą ir svečių pėdsakus, nekalbant jau apie pačią medžioklę. Jeigu jaukyklos vietoje yra plėšrūnų, ten reikia ir medžioti, kartais sėdėti visą naktį.
– Gerai, kad šiais laikais yra miško kameros – palieki jauką ir lauki, kas ateis. Kai vilkas pradeda ateiti reguliariai, gali pradėti jo tykoti.
– Kartą lauke, netoli savo medžioklės bokštelio, radome vieno medžiotojo sužeistą elnę. Tą kartą visų klausinėjome, bet niekas neprisipažino šovęs. Naktį kažkas ją jau dorojo, tad nusprendėme palikti gyvūną vietoje, kur krito, tikėdamiesi, kad ateis vilkas. Tą kartą prie elnės iš šalia esančio bokštelio sumedžiojome tris lapes, bet pilkiai taip ir nepasirodė.
– Medžiotojai dažnai jaukui naudoja maitą, bet vilkai prie jos eina nenoriai. Pagauti nepavyksta.
– Lapių pas mus mažai, kailiai beverčiai, tad niekas ir neužsiima. Anksčiau, kai kailis kainavo 200 rublių – taip, tikrai medžiodavo ir net iš fermų nugaišusius veršius ar paršus į mišką veždavo ir sėdėdavo – tykodavo lapių ir mangutų. Dabar kiti laikai.
– Vilkų labai sudėtinga sulaukti, o ir nelabai kas nori juos medžioti, nes daug reikalų su tyrimais, pranešimais, registravimais ir t. t.
Nemedžiojamų gyvūnų ir naminių paukščių mėsą ir subproduktus, žuvis ir kitokio pobūdžio maisto produktus plėšrūnų ir kitų gyvūnų jaukui ar masalui naudoti draudžiama.
Medžioklės istorija. Apgudrauti gudruolę
Lapkričio vidurys. Naktys tapo vėsesnės ir žemę padengė pirmas sniegas. Tyliai džiaugiausi ir tikėjausi, kad žiema šiemet ateis. Labai norėjosi sniego ir gražios lapių medžioklės – liepsnelių ant balto kilimo!
Pažiūrėjau Meteo.lt – žadėjo vakarų vėją. Mūsų palaukės bokštelis stovi 250 metrų nuo siauro kaimo keliuko, kuris vingiuoja palei pamiškę. Juo dažnai vaikšto lapės, yra ir šernų perėja.
Vakarų vėjas šioje vietoje pūstų nuo bokštelio į mišką. Kadangi šernai manęs tą vakarą nedomino, man tai buvo idealus variantas – lapės suuos jauką ir ateis iš tankumyno į lauką.
Vakare atvykau į plotus su karabinu ant pečių ir dideliu Maximos maišu rankoje. Kas tame maiše? Sumedžioto fazano liekanos. Jaukui galima naudoti bet kokio žvėries liekanas, išskyrus šerno vidurius ir odą.
Aišku, vėjo kryptis pasikeitė. Pradžioje apskritai pagalvojau, kad visos pastangos nueis vėjais, nes lauke buvo visiškas štilis ir visą apylinkę dengė tirštas rūkas. Pilnaties šviesoje viskas atrodė tarsi pienu nulieta.
Žinodama, kaip gamtoje viskas greitai keičiasi, maždaug 70 metrų atstumu padėjau jauką ir užlipau į bokštelį. Prasidėjo laukimas. Pakilo nedidelis vėjas. Jis nupūtė rūką, bet buvo visiškai netinkamas! Jis pūtė iš miško į bokštelį… Merfis nesnaudžia!
Viena lapė prabėgo pamiškės keliu. Antra. Bandžiau pašaukti, bet pasitaikė tas apsukrus lapinas, kurio aš jau antrus metus niekaip negaliu sumedžioti. Žinau, kuriuo plyšiu krūmyne jis nubėga namo, kiek tupi palaukėje, prieš pamosuodamas uodega ir pasišalindamas. Ir šį kartą jis atsitūpė, pagalvojo ir nuėjo. Vėjas nešė fazanų liekanų kvapą mano kryptimi.
Po kokių dvidešimties minučių termovizoriuje vėl pamačiau šiltą, baltą lopinėlį ant kelio. Ir ši lapė nubėgo, bet aš bandžiau pašaukti dar kartą. Neturėjau nė vienos vilbynės, todėl sudėjau lūpas ir mėgdžiojau gaištančią pelę. Ir ta lapė, prabėgdama jauką, kurio negalėjo pajusti, liuoksėjo prie manęs! Aš net nespėjau pagauti jos optikoje, kai ji jau buvo prie bokštelio.
Tyliai čežėjo apsnigta žolė. Nekvėpavau, nes kūmutė buvo čia pat, po manimi. Galvojau, pasivaikščiok šen bei ten, pauostyk, kaip skaniai kvepia paukščių odelės ir kiti gardumynai…
Ir aš iš tiesų išgirdau tylius žingsnelius. Pakėliau termovizorių ir pamačiau baltą siluetą, kuris sėlino prie jauko, uosdamas orą ir nervingai judindamas uodegą.
Mėnesienoje pievoje kiekvienas grumstas atrodo kaip koks gyvis, todėl naudojausi termovizoriumi, kad greičiau susiorientuočiau. Mano optika Zeiss Victory V8 puikiai pritaikyta medžioklei prieblandoje ir mėnesienoje. Lapė buvo kaip ant delno!
Taip, privertus rudauodegę įeiti į vėją, kad pajustų jauką, man pavyko atidaryti lapių medžioklės sezoną.
PRENUMERUOK Žurnalas Medžioklė arba ieškok spaudos prekybos vietose!
Žurnalo Medžioklė YOUTUBE KANALAS
