Patirtis

Didžioji antis – reikšmingiausias medžiojamas vandens paukštis0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Tekstas: Egidijus Žukas

Mūsų kraštų medžiotojų kalendoriuose yra keletas raudonai pažymėtų datų. Viena didžiausių ir svarbiausių yra rugpjūčio 15 d., kai atidaromas vandens paukščių medžioklės sezonas.

Atrodo, kad kaimynams latviams pasisekė, nes jiems leidžiama medžioti penkiolika ančių rūšių (tiksliau keturiolika, nes penkioliktasis – laukys – visai ne antis, o gervinis paukštis), taip pat keturias žąsų rūšis. Lietuvių valgiaraštyje yra mažiau medžiojamų vandens paukščių rūšių – iš viso dešimt, įskaitant žąsis.

Apie kiekvieną paukščių rūšį būtų galima daug rašyti ir kalbėti, tačiau šį kartą iš arčiau apžvelgsime populiariausią ir gausiausią visoje Europoje ir pas mus randamą medžiojamą vandens paukštį – didžiąją antį (Anas platyrhynchos).

Ji yra ne tik pas mus gerai pažįstamas paukštis, bet ir pasaulyje labiausiai paplitusi ančių rūšis.

Skaičiuojama, kad prieš 50 metų Lietuvoje gyveno apie ketvirtis milijono didžiųjų ančių, dabar jų yra apie 50–60 tūkstančių. Žiemoja apie 3–4 tūkstančius. Kasmet per medžioklės sezoną sumedžiojama 10–12 tūkstančių šios rūšies ančių.

Didžioji antis yra keliautoja, šaltaisiais žiemos mėnesiais skrendanti į Vakarų Europą peržiemoti Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės Prancūzijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje. Pasitaiko, kad didžioji antis žiemoja čia pat gimtinėje. Daug ančių žiemą apsistoja apgyvendintose vietose, kur naudojasi žmonių gerumu ir minta jų siūlomu lesalu. Įdomu, kad pas mus žiemoja viešnių iš Estijos, Suomijos ir Rusijos.

Didžiosios antys žiemoti lieka neužšąlančiose upių atkarpose, pašildyto vandens išleidimo vietose, pajūryje. Jų gausu prie Kauno hidroelektrinės užtvankos, Elektrėnų mariose, tačiau negausių pulkelių galima aptikti ir visai mažuose upeliuose, net melioracijos grioviuose.

Didžioji antis

Didžioji antis pirmenybę teikia ramiems, sekliems vandenims, bet matoma bet kokiuose gėlo vandens telkiniuose Azijoje, Europoje ir Pietų Amerikoje. Kartais jos pastebimos ir druskingame vandenyje, ir labai dažnai įvairiuose raistuose.

Didžiosios antys matomos vandenyje panardinusios kaklą ar iškilusios užpakaliu į orą kaip plūdės. Jos retai paneria, tik kilus pavojui, o savo dienas leidžia plaukiodamos ir ieškodamos įvairių bestuburių, vabzdžių ir augalų. Mažos antytės pirmomis gyvenimo savaitėmis minta daugiausia vandens vabzdžiais, valgiaraštį praplėsdamos tik tada, kai šiek tiek ūgteli.

Didžioji antis nėra labai išranki, kai ieško vietos lizdui sukti. Didžiajai ančiai tiks ir dideli tvenkiniai, kur ji ras kokią sausą vietą, taip pat bebravietės, upės ar upelio krantas. Žinoma, tiks ir kokia rami kūdra. Antis suka lizdus ant žemės ar augaluose, rūpestingai juos užmaskuodama. Pastebėta lizdų medžių drevėse, didelių šakų šakumoje, nukirstų medžių šakų ataugose, taip pat senuose lizduose ir, žinoma, žmonių padarytose lizdavietėse.

Kai ančiai sukanka metai, ji būna pasirengusi daugintis. Antys, skirtingai nei kiti paukščiai, laikosi monogamijos, tačiau patelė mažylius augina pati, nes šiuo metu patinai keičia plunksnas, visiškai prarasdami gebėjimą skristi. Patinas mamytę saugo, kol ši peri, bet paskui iškeliauja. Kad pakeistų savo poravimosi plunksnas, ančių patinai susirenka vietose, kur yra maisto.

Tuo metu jie slepiasi tankiuose vandens augalynuose. Pavasarį patinai yra gražūs ir puošnūs, bet pakeitę plunksnas ir medžioklės sezonu tampa panašūs į pateles. Rugsėjo pabaigoje jie vėl pradeda atgauti savo vestuvinius drabužius. Dėl šios priežasties ančių medžioklės sezonu būna laikotarpių, kai sumedžiotą antį yra labai sunku nupešti dėl naujų plunksnų.

Didžioji antis lizduojasi anksti, kai kur dėti kiaušinius pradeda pirmosiomis balandžio dienomis, paprastai – balandžio viduryje. Jeigu kiaušiniai neprasikala, antis perės pakartotinai ir dar birželį neretai bus randama lizdų su šviežiais kiaušiniais. Pirmuoju pavasario dėjimu kiaušinių daug – vidutiniškai 11. Antis per dieną padeda po kiaušinį, perėti pradeda, kai padedamas paskutinis kiaušinis. Antis peri 26 dienas. Kai mažyliai išsirita, patelė ančiukus nuveda į vandenį. Jau po septynių ar aštuonių savaičių mažyliai moka skristi.

Įdomus pasakojimas randamas senesnių laikų literatūroje, kad ančiukams pirmosiomis jų gyvenimo dienomis neva kelia grėsmę vandeninė žiurkė. Ji po vandeniu esą priplaukia prie ančiuko, kuris nuklydęs kiek toliau nuo kitų, įsitraukia jį į vandenį ir, šiam paskendus, nusitempia į savo olą. Tačiau vandeninė žiurkė yra graužikas – antims greičiausiai grėsmę kelia koks nors plėšrūnas, pavyzdžiui, antytes kartais medžiojanti lydeka.

Didžioji antis yra labai reikšmingas medžiojamas vandens paukštis, taip pat vienas mėgstamiausių dėl savo dydžio. Didžioji antis sveria nuo 0,8 iki 1,6 kg. Palyginti – kryklės masė yra nuo 200 iki 400 gramų. Literatūroje yra informacijos, kad didžiųjų ančių skaičius kartais pasiekia net 52 % visų medžiojamų ančių.

Didžioji antis yra tas paukštis, kuriam medžiotojai gali labai padėti, įrengdami dirbtines lizdavietes. Didžiausia grėsmė didžiosios anties perėjimui yra mažieji plėšrūnai – lapės, usūriniai šunys ir kanadinės audinės. Dirbtinės lizdavietės įrengiamos ne tik tam, kad būtų sudaryta papildomų lizdavimosi galimybių, bet ir kad antys būtų apsaugotos nuo lizdų griovėjų. Latvijoje dirbtinių lizdaviečių įrengimas antims buvo labai sėkmingas ir tampa vis populiaresnis, medžiotojams stengiantis padidinti ančių skaičių.

Didžioji antis yra gardus laimikis. Gerai pagaminta ji yra neaprašomas ir nepakartojamas delikatesas, ar tai būtų troškinys, kepsnys, ar ant laužo keptas skanėstas. Vokietijoje patinų ypatingai išlenktos uodegos plunksnos laikomos trofėjumi, kurį reikia prisisegti prie kepurės, kad pasididžiuotum laimikiu.

Didžiųjų ančių medžioklė yra ne tik įdomi, bet ir azartiška. Kad medžioklė būtų sėkminga, medžiotojas turi ištobulinti šaudymo įgūdžius, pažinti vietas, kur yra ančių, taip pat idealiu atveju medžioti reikėtų su gerai dresuotu šunimi, kuris sumedžiotą paukštį suras. Pamesti ir nesurasti šio puikaus laimikio yra didelis medžioklės etikos pažeidimas, tačiau, deja, taip dažnai pasitaiko. Statistika negailestinga – be šuns prarandama kas antra antis.

Medžioklės sezono pradžioje medžiotojas turi būti ypač atidus. Jeigu perėjimas pasitaiko vėlus, rugpjūtį dar bus patelių su ančiukais. Atsiradus pavojui, patelė mažylius paslepia, o pati apsimeta sužeista – bando grėsmę nuvilioti šalin. Jeigu medžiotojas, pažeisdamas saugos taisykles, šauna ant vandens ir sumedžioja patelę, tikėtina, kad jaunikliai žus. Todėl sezono pradžioje geriau pateles patausoti, kad vėliau patys turėtumėte ką medžioti.

Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.