Patirtis

Diagnozė – švino nelaikymas0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Tekstas ir nuotraukos: Indulis Burka

Koks svarbiausias atlygis medžioklėje? Man – galimybė būti arti gamtos, kiek tai šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma, pajusti, kaip veikia giliai paslėpti instinktai, kurie mūsų protėviams padėjo išgyventi daugybę amžių. Stebėti gamtoje vykstančius procesus iš pirmosios žiūrovų eilės.

Galų gale – puikiai praleisti laiką kartu su bendraminčiais, kuriais galiu pasitikėti. Ir tik tada – galimybė gauti laimikį. Aišku, visas medžioklės procesas į tai orientuotas, tačiau neliūdžiu, jeigu medžioklė baigiasi be apčiuopiamo laimikio – mano trofėjus yra emocijos ir atsiminimai visam gyvenimui.

Vis dėlto tai neįmanoma, jeigu nesilaikoma saugos – ir kai miške esi vienas, ir būnant kartu su kitais medžiotojais.

Nemalonūs atsiminimai

Vienam pažįstamam teko patirti, ką reiškia, kai šratai kabina ranką. Rašydamas šias eilutes negaliu pasirinkti pakankamai padoraus žodžio, kad apibūdinčiau iššovusį medžiotoją. Kitam žmogui šratai prašvilpė pro kepurę. Prieš daugelį metų pats instinktyviai griuvau į samanas, kai netoli prašvilpė rikošetuojanti kulka.

Azartas jokiam – nei jaunam, nei senam – medžiotojui nėra pasiteisinimas nesilaikyti medžioklės saugos reikalavimų. Kad ir kokia būtų situacija, negalima pamiršti, kad mūsų visų laukia namuose. Privalome elgtis atsakingai dėl kitų žmonių. Dėl negauto laimikio niekas nepriekaištaus, o dėl nelaimės?

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Medžioklės azartas – ne pasiteisinimas

Prisimenu kažkur girdėtą pasakymą – „švino nelaikymas“. Deja, šią diagnozę tenka dažnai konstatuoti. Rašant apie nelaimingus nutikimus medžioklėje ir saugos taisyklių pažeidimus, dažniausias pasiteisinimas yra būtent azartas. Vis dėlto, paanalizavus atidžiau, omenyje turimas jaudulys. Jaudulys, kai rankose laikai realų ginklą, kurį tingėjai išimti iš seifo dažniau nei tik eidamas medžioti, ir pastebėtas gyvūnas, kuriam įvertinti ir sprendimui priimti duotos tik kelios sekundės.

Jeigu medžiotojas ir jo ginklas gyvena skirtinguose pasauliuose, neužtenka laiko prisiminti kažkada per medžiotojų kursus skaitytas saugaus elgesio taisykles. Būtent tas taisykles, kurios, pasak medžioklės inspektorių, parašytos kokio nors žmogaus krauju.

Su ginklu reikia gyventi kasdien

Vien skaityti – tikrai per mažai. Tik prižiūrint patyrusiam instruktoriui tie svarbiausi „draudžiama“ tampa tokiais pat automatiškais veiksmais kaip pakelti puodelį kavos prie lūpų – juk žinome, kas bus, jeigu staiga gurkštelėsime karšto gėrimo.

Dažniausiai medžiotojai nusikalsta eidami su užtaisytu ginklu. Taip pat itin svarbu įsitikinti, ar vamzdžio kanalas laisvas, ypač po silpno šūvio – galbūt vamzdyje liko kulka ar tūtelė. Kitas šūvis gali suskaldyti ginklą, sužeisti ar net pražudyti patį šaulį.

Nešauti bet kokia kaina!

Kai medžiotojas eina medžioti, šūvis nėra pagrindinė proceso dalis, tik pabaiga. Svarbiausia – atsikratyti minties šauti bet kokia kaina, bet kokioje situacijoje, pamačius bet kokį gyvūną. Tai labiau proto treniruotė. Jaunas medžiotojas, baigęs kursus, yra tik kelio pradžioje. Manau, kad mokymų dalis, kaip elgtis su ginklu, turi būti daug didesnė.

Labai dažnai šaudyklose ir medžioklėje matome žmonių, nemokančių elgtis su ginklu. Per trumpą laiką jie gauna daugiau svarbios informacijos, negu gali įsidėmėti, juo labiau tik porą kartų nuėję į šaudyklą. Kas nors pasakys – tai vėl pinigų klausimas ar šaudyklų lobizmas, bet taip nėra. Tai mūsų visų, medžiotojų, saugumo klausimas.

Elementari matematika

Sauga – tai proto būsena. Gamtoje kampus ir atstumus nustatyti labai sunku, todėl patariama pasirinkti natūralius ir lengvai suprantamus orientyrus. Pavyzdžiui, jeigu tai skriejantis taikinys, saugus šūvio kampas apytikriai nustatomas taip: 2 metrai nuo savęs ir į viršų ištiestos rankos aukštis. Žemiau tiesiog negalima! Tai paprasta ir tinka bet kokio ūgio žmogui. Aišku, reikia atsižvelgti į reljefą.

Vis dėlto, kad tai išmoktum, reikia mokytis elgtis su ginklu ir daryti tai reguliariai. Jeigu ginklas iš seifo išimamas tik prieš medžioklę, ryšys su juo prarandamas. Dažnai treniruodamasis imi pasitikėti savo įgūdžiais ir juos sutvirtini.

Ir saugiai eiti su ginklu galima išmokti šaudykloje, kur įgūdžiai susisteminami – jeigu reikia eiti, išjungi kovinę padėtį, lygiavamzdis atlenktas, pusautomačio spyna atverta. Tarsi vairuojant automobilį – galvoje įvairios mintys, bet pamatęs raudoną signalą vairuotojas sustoja.

Kada veiksmai su ginklu tampa nesaugūs, galima suvokti tik treniruojantis. Kuo dažniau einama į šaudyklą, tuo greičiau tai įvyks, be to, reikia patyrusio medžiotojo ar instruktoriaus priežiūros. Suprantu, kad tai ir pinigų klausimas. Neneigiu, kad gali būti ir kitų būdų to išmokti, tačiau lankytis šaudykloje yra tas variantas, dėl kurio pats esu tikras.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Klasikinės vertybės

Su ginklu visuomet reikia elgtis taip, tarsi jis būtų užtaisytas. Einant į kvartalą ginklas negali būti parengtas šauti. Ginklas užtaisomas tik atsistojus savo numeryje ir kai praeina kiti medžiotojai. Kvartalui pasibaigus, kovinė parengtis nedelsiant išjungiama. Kaip šaudykloje – užtaisoma tik atsistojus šūvio vietoje.

Užtaisant ginklą iš naujo, klasika – vamzdis visada nukreiptas žemyn. Atidaromas ginklas turi būti pasuktas kiek į šoną, kad nebūtų nukreiptas į veidą. Ir tada, kai šūvis buvo normalus, o ne kai nesprogo kapsulė. Dėl saugumo, kad nieko nenutiktų. Tada, net netyčia užkabinus nuleistuką, kulka pataikys į žemę ir niekas nenukentės.

Susiję straipsniai

Nėra prasmės beprotiškam šūviui, kuris gali viską sugadinti. Prieš šaunant būtina įsitikinti, kad šūvio zonoje nėra nieko, kam jis galėtų trukdyti.

Šiandien daugelis medžioja graižtviniais ginklais – juos naudojant reikia suprasti, kur kulka skrieja ne tik kvartale, bet ir už jo. Šaunant į pievą reikia žinoti, kas yra kitapus, ypač miglotą dieną. Ypač svarbu šaunant ne nuo pakylos, o stovint ant žemės. Jeigu nesate užtikrinti saugumu, nešaukite. Tai vėl proto treniruotė.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.