Briuselio valdžia svarsto galimybę naudoti šeškus sprendžiant seną miesto problemą – žiurkes, kurios tapo rimta Belgijos sostinės grėsme, apie tai pranešė Brusselstimes.com.
Pasak leidinio, graužikai mieste taip išplito, kad taryba buvo priversta sukurti specialią operatyvinę grupę kovai su jais. Pagal naują siūlymą profesionalus žiurkių gaudytojas naudos specialiai apmokytus šeškus, kad šie išvarytų graužikus iš slėptuvių ir suvarytų juos į spąstus.
„Kadangi žiurkė yra natūralus šeško grobis, šeškas gali išvyti žiurkes iš jų slėptuvių ir privesti arčiau spąstų“, – pareiškė viešosios švaros patarėjo Anaso Ben Adelmumeno atstovas.
Jis pažymėjo, kad šeškai jau buvo naudojami kai kuriais atvejais Briuselyje, o dabar taryba siūlo šį metodą taikyti visame mieste. Sprendimas turėtų būti priimtas artimiausiais mėnesiais.
Vienas iš miesto rajonų Etterbeekas jau kurį laiką naudoja šeškus ir pasiekė teigiamų rezultatų. Žiurkės, kurioms pavyksta išvengti spąstų, dažniausiai baidosi šeškų kvapo, todėl teritorija išlieka laisva nuo graužikų kelis mėnesius.
Remiantis Brussels Times duomenimis, kuriais remiasi BBC, rudųjų žiurkių populiacija Briuselyje per pastarąjį dešimtmetį beveik padvigubėjo. Manoma, kad tai susiję su švelnesnėmis žiemomis, kurios sudaro palankias sąlygas poruotis. Taip pat manoma, kad žiurkių skaičiaus augimui prisidėjo ir kompostinių dėžių populiarumas.
Nuo sausio žiurkių kontrolės operatyvinė grupė teigia atlikusi daugiau nei 600 intervencijų žmonių namuose. Ji paragino gyventojus kreiptis į tarybą vos tik pastebėjus žiurkių užkrėtimo požymius.
Savivaldybė taip pat padidino savo biudžetą 20 procentų – iki 65 000 eurų (56 332 svarų sterlingų, 75 766 JAV dolerių) ir investavo į išmanius gyvūnų gaudymo spąstus.
Šeškų naudojimas kovai su graužikais nėra naujas metodas – šie gyvūnai yra natūralūs žiurkių priešai, o vien jų kvapas gali atbaidyti graužikus. Briuselio patirtis gali tapti pavyzdžiu kitoms Europos sostinėms, kurios taip pat susiduria su žiurkių pertekliumi.
Laukinis šeškas (Mustela putorius) yra vidutinio dydžio, liaunas plėšrūnas iš kiauninių šeimos, kurio kailis tamsiai rusvas, o snukį puošia šviesesnė kaukės formos dėmė. Ši rūšis paplitusi visoje Europoje – nuo Vakarų Europos iki Baltijos valstybių, taip pat Latvijoje ir Lietuvoje. Šeškai gyvena drėgnose vietovėse prie vandens telkinių, miškingose bei kaimiškose teritorijose. Tai vietinė rūšis, tačiau gamtoje ją aptikti nėra lengva – šeškai yra vikrūs, klastingi plėšrūnai, puikiai prisitaikantys prie aplinkos. Nedaugeliui medžiotojų yra pavykę šešką pamatyti ar sumedžioti. Lietuvoje, pagal galiojančias medžioklės taisykles, laukinius šeškus leidžiama medžioti nuo liepos 1 d. iki kovo 31 d. Juos galima medžioti naudojant spąstus arba šaunamuosius ginklus.
Kas yra ferreting, arba urvinė medžioklė su šeškais?
Tai tradicinis medžioklės būdas, kai naudojamas prijaukintas šeškas (Mustela furo). Gyvūnai specialiai dresuojami tam, kad išvarytų grobį – dažniausiai triušius ar kitus smulkius graužikus – iš urvų, kur juos pagauna medžiotojas arba medžioklinis šuo. Ši praktika žinoma dar nuo romėnų laikų ir iki šiol taikoma kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje ir Italijoje, kur triušių populiacija daro didelę žalą pasėliams ir platina pavojingas ligas.
Šeškas įleidžiamas į triušio urvą, kur jis suranda gyvūną ir išvaro jį į lauką. Lankstus ir vikrus šeško kūnas idealiai tinka judėti ankštomis triušių urvų eigomis. Dėl šių savybių šeškai puikiai pritaikyti ir žiurkių skaičiaus mažinimui fermose bei miesto aplinkoje. Europos medžioklės kodekse (EU Code of Conduct on Hunting and Invasive Alien Species) ši praktika minima kaip senovinė tradicija, kurią, vis dėlto, rekomenduojama taikyti atsargiai, kad nebūtų platinamos invazinės rūšys ir nepakenkta vietinei biologinei įvairovei.
Ar elninių gyvūnų padarytų nuostolių miškuose atlyginimas gali būti perkeltas medžiotojams?
VIDEO! Tau nepasivaideno! Tai dygliakiaulės ir balti briedžiai. Miško naujienos #11
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
