Pavasaris jau knibžda ant nosies… Parskrido pirmi vyturiai, padebesiuose klega žąsų pulkai. Jau pasirodė raudonsnapiai plėšikai gandrai. Gamta ruošiasi pavasario sutikimui!
Baigėsi šurmulys medžioklės plotuose – didysis sezonas uždarytas. Beliko medžioklei paskutiniai potėpiai – bebrų medžioklė. Kažkada, kai baigdavosi bebrinė, medžiotojai turėdavo galimybę pamiklinti akį pavasarinėje slankų medžioklėje. Tačiau tai jau praeitis… Ech, kokia šauni medžioklė būdavo! O ypač skaniausias būdavo slankų liežuviukų paštetas!
Medžiotojams pats laikas pasitikrinti savo amuniciją – tuoj visiškai atšils grioviai ir bus galima patykoti didžiausių kapliadančių bebrų. Jų medžioklė ne tik azartiška, bet ir naudinga visuomenei. Matyt, tik medžiojantys asmenys ir ūkininkai gali įvertinti jų daromą žalą.
Bebras yra vienas stambiausių mūsų krašto graužikų. Žvėries kūnas (kartu su uodega) yra apie 1,5 m ilgio ir sveria jis apie 20 kg (nors medžiotojai sako, kad bebrų būna ir daug stambesnių – siekiančių iki 30 kg ir daugiau).
Bebro kailis – vienas brangiausių švelniaplaukių žvėrių kailių. Jis rudas, tamsiai rudas arba beveik juodas. Poplaukis labai minkštas, tankus, akuotai stamboki, reti, ilgoki.
Uodega plati, plokščia, dengta raginiais žvynais, tarp kurių kur ne kur yra plaukų. Bebrui plaukiant, ji atlieka vairo funkciją. Plaukimui pritaikytos ir užpakalinės bebro kojos. Jos daug didesnės už priekines, o pirštai – su plaukiamąja plėve.
Užpakalinių kojų antrojo piršto nagas yra dvigubas. Juo žvėrelis kailį išsišukuoja, išsivalo ir sutepa porinės liaukos sekretą, todėl kailis neperšlampa. Be to, abiejų lyčių bebrų porinės muskusinės liaukos išskiria vadinamuosius sruoglius (lot. castoreum). Tai gelsvai juosvos spalvos, minkšta, panaši į vašką, stipraus, nemalonaus kvapo masė, kuri išdžiūvusi tampa tamsi, kieta ir trapi. XVIII a. sruogliai buvo vartojami liaudies medicinoje įvairiems susirgimams gydyti. Vėliau pradėti naudoti parfumerijos pramonėje.
Prisipažinsiu, kad mano žmona ir šiandien geria spiritinį bebro liaukų antpilą ir sako, kad tai jai suteikia jėgų ir energijos! Man kaip medžiotojui tas kvapas gana nemalonus ir atstumiantis… Matyt, per daug aš tų bebrų „preparavęs“…
Bebrai gyvena medžiais ir krūmais apaugusių upelių, senvagių, ežerų, melioracijos kanalų krantuose, išsiraustuose 35–40 cm aukščio, 40–50 cm pločio, 10–25 m ilgio urvuose. Įėjimas visuomet būna žemiau vandens lygio.
Užpelkėjusiose pakrantėse, kur gruntas urvams rausti netinkamas, bebrai iš storų ir plonų šakų, baslių, žolių, dumblo stato ant vandens trobeles, kartais net trijų aukštų. Ten, kur vandens lygis kinta ir vanduo apsemia trobeles arba nukrinta žemiau įeinamųjų angų, bebrai stato užtvankas. Jie storus, apie 1 m ilgio baslius įbeda į vandens telkinį, o dugną pasroviui apipina sausomis šakomis, nendrėmis, sutvirtina dumblu. Jei užtvanka negili, bebrai ją pagilina, išmesdami žemes, dumblą, iškeldami akmenis. Praardytas užtvankas bebrai tuojau pat suremontuoja. Bebrų užtvankoms pakėlus vandens lygį, kartais užliejami dideli žemės plotai ir padaroma nuostolių.
Vienoje vietoje bebrų šeima gyvena ilgai, naudojasi urvais ir trobelėmis. Šeimoje tiek patinas, tiek patelė vienodai saugo savo valdas ir pažymi sruogliais. Ginant savo teritoriją, įvyksta peštynių, kurių metu žvėrys susižeidžia. Teko ne vieną sumedžiotą bebrą matyti su apkramsnotomis uodegomis. Daugiausia nukenčia 3–5 metų besiporuojantys bebrai, besistengdami įtvirtinti savo teritoriją. Bebras veiklus vakare ir naktį. Jis labai budrus, todėl pamatyti jį nelengva. Gyvenvietę aptikti nesunku: 20–30 m spinduliu aplink ją gausu maždaug 0,7 m ilgio nugraužtų kamienų ir nuvirtusių medžių, kuriuos bebrai vartoja maistui ir naudoja statybai.
Minta bebras tik augaliniu maistu. Pavasario pabaigoje, vasarą, rudens pradžioje ėda įvairias žoles, žiedus, pelkių ir vandenų augalus, o vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį – žievę, šakeles, šakniastiebius. Maistui naudoja apie 200 rūšių žolių, medžių ir krūmų. Žiemai bebrai kaupia maisto atsargas iš drebulių, gluosnių, rečiau – beržų ir lazdynų šakelių. Jas slepia po vandeniu prie įėjimo į urvus. Pamerktose šakose ištirpsta kenksmingos organizmui medžiagos – tanidas, salicidai. Manoma, kad vienam bebrui žiemai reikia 2–3 drebulių ar 8–12 nestorų medžių šakų.
Bebrai gyvena poromis. Vieną trobelę paprastai užima visa šeima: tėvai, pirmamečiai ir antramečiai jaunikliai. Taigi vienoje trobelėje ar urve gali būti iki 10 (vidutiniškai 4–5) individų.
O dabar sustokime prie didesnio aptarimo – ar bebrai serga užkrečiamosiomis ligomis maitindamiesi tik augaliniu maistu? „Bebriena negali būti infekuota“ – „Bebrai visada turi trichinelių, tik retas neša mėsą patikrinti“ – „Kvailystė, juk bebras vegetaras, kokios dar trichinelės?“ – „Buvo du kliniškai patvirtinti atvejai!“ – „Ne, tai klastotė. Dviejuose mėginiuose neva rado, bet paskui paaiškėjo, kad jie buvo supainioti su šernų“ – „Niekada nenešu bebrienos tikrinti“ – „Ką? Nebegalėsiu bebro rūkyti?!“
Medžiotojai turi įvairių nuomonių ir užduoda skirtingų klausimų. Svarstant infekcijos galimybes, kurių tikimybė iš tiesų nežinoma, kyla klausimas: ar dėl bebrienos saugumo reikia kelti isteriją? Verda diskusijos, ar bebriena pavojinga, ar nešti ją patikrinti prieš vartojant, bet toli gražu ne taip karštai, kaip ginčai apie tauriųjų elnių trofėjus ir selekcinę medžioklę. Ką tai reiškia? Medžiotojams nerūpi jų pačių sveikata? Medžiotojai nori gyventi kaip laukiniai ir galvoja, kad nesusirgs todėl, kad tuo tiki? O galbūt nuogąstavimams nėra pagrindo?
Latvijos maisto saugos, gyvūnų sveikatos ir aplinkos mokslinio instituto BIOR Parazitologijos skyriaus vedėja ir vyr. mokslininkė Gunita Deksnė pasakojo apie 2010–2014 metais atliktą platų tyrimą bendradarbiaujant su keletu medžiotojų, suteikusių reikiamos medžiagos ir mėginių. Studentų tiriamajame darbe ištirti 182 bebrai, viename rasta Trichinella britovi lervų (žurnalas Medžioklė, 2021 m. kovas).
Tai pirmas ir iki šiol didžiausias tokio pobūdžio tyrimas Europoje. Magistrinio darbo tikslas buvo konstatuoti, kokie parazitai būdingi bebrams. Šis tyrimas privertė atkreipti dėmesį į bebrienos saugumą vartoti maistui. Įkvėpti Latvijos studentų, Lenkijos mokslininkai irgi atliko nedidelį tyrimą. Iš 25 ištirtų bebrų viename rasta Trichinella spp. lervų, vadinasi, invazijos ekstensyvumas buvo 2 proc.
Apskritai medžiotojai tikrai retai neša tikrinti bebrieną. G. Deksnė nurodo, kad Latvijoje 2015 metais nebuvo ištirtas nė vienas bebras, 2016 metais – tik septyni, o 2017 metais patikrinta 15 bebrų mėginių. Dauguma 2017 metais ištirtų bebrų atsiųsti tiesiai iš mėsos perdirbimo įmonių, o ne medžiotojų. Iš 15 mėginių vienas buvo užkrėstas Trichinella britovi lervomis, taigi invazijos ekstensyvumas – 5,5 proc.
Mokslininkė šiuos duomenis palygino su daug populiaresniu ir parazitams imlesniu gyvūnu šernu. Pavyzdžiui, per 2017 metus oficialiai ištirti 5189 šernai, iš kurių 21 rasta trichinelių lervų. Tai reiškia, kad šernų invazijos ekstensyvumas yra tik 0,4 proc., vadinasi, bebrai galėtų būti net daug imlesni!
Nors bebriena tikrinama labai retai, ji tiriama panašiai kaip šerniena. Jeigu medžiotojas nori įsitikinti, kad bebriena saugi vartoti, jis turi nusiųsti apie 100 g bebro raumenų (diafragmos, tarpšonkaulinių, priekinių kojų raumenų) be riebalų, sausgyslių, plėvių ir kaulų. Ar pavojus rimtas? Gerokai sumažėjus šernų, vis labiau domimasi bebrais. Anot G. Deksnės, keletas oficialių mėsos perdirbimo įmonių jau domisi galimybe bebrieną naudoti maisto produktuose.
Galbūt trichinelės bebrienoje yra daug platesnis reiškinys, nei priimta manyti. Mokslininkė pripažįsta: viena vertus, invazijos ekstensyvumo duomenys rodo, kad pagrindas nerimauti yra ir laboratorijoje netirtą bebrieną vartoti potencialiai pavojinga. Antra vertus, nedidelis skaičius tirtų gyvūnų vis dėlto nėra įtikinamas įrodymas, kad bebrai tikrai platina trichineliozę. Taip pat, aišku, žinant bebrų biologiją ir ekologiją daugumai žmonių sunku suvokti, kad bebrai gali būti potencialus parazito, kurio vienintelis plitimo kelias yra mėsa (plėšrūnas), šeimininkas.
Atvirai pasakius, negirdėjau, kad Lietuvoje nors vienas medžiotojas būtų nunešęs tyrimams bebrieną!
BIOR Parazitologijos skyriaus vedėja G. Deksnė pripažįsta, kad tai tikrai labai svarbus ir plačios diskusijos vertas klausimas. Ištyrę bebrų ekologiją ir elgesį, mokslininkai išskyrė du galimus bebrų užsikrėtimo būdus. Pirma, bebrai iš prigimties yra agresyvūs gyvūnai. Jie aktyviai saugo savo teritoriją ir gyvenamąją vietą. Ne vienas medžiotojas pasakojo apie bebrų sudraskytus guminius batus, taip pat girdėta, kad Latvijoje bebrai užpuolė žmones. Žinant, kad Latvijos lapių populiacijoje trichinelių randama 50 proc. individų ir šie gyvūnai mėgsta lįsti į bebrų urvus, gali būti, kad bebras gindamasis nuo užpuolikės jai įkanda. Antra, trichinelės išlieka gyvos net ir pūvančioje mėsoje. Taigi, jeigu ieškant maisto bebrui pasitaiko užkąsti kokios pūvančios užsikrėtusios pelės, tai galėtų būti vienas galimų invazijos šaltinių. Aišku, G. Deksnė pripažįsta, kad tai tik spekuliacijos be tiesioginių, moksliškai patvirtintų įrodymų.
Latvijos miškininkystės instituto Silava vyr. mokslininkas Janis Uozuolinis, aiškindamas galimus bebro apsikrėtimo būdus, priminė, kad bebrai yra vegetarai. Jie minta krūmų ir medžių žievėmis bei smulkiomis šakelėmis, žole, vandens augalų stiebais ir šaknimis. Bebrai ėda šimtų rūšių augalus, tačiau nevartoja gyvūnų, moliuskų ir kitų gyvų būtybių.
Taigi vienintelis būdas, kaip bebrai gali apsikrėsti trichinelėmis, yra iš aplinkos ir jų pamėgto maisto. Anot J. Uozuolinio, šie gyvūnai dažnai minta po vandeniu, pakrantės ruože ir visokiose šlapiose vietose. Matyt, tokioje aplinkoje trichinelių lervos išsilaiko dumble, ant augalų ar kaip kitaip.
Mokslininkas, kadaise pats daug irklavęs ir plaukiojęs valtimi, mano, kad ligos sukėlėjų į aplinką patenka su šernų iltimis, kurių upėse, ežeruose ir grioviuose dažnai būna gana daug, ypač pavasarį. Sužeistas ar ligotas šernas linkęs pasislėpti netoli vandens telkinių ar drėgnose vietose. Žiemą šernai dažnai įlūžta į ledą. Šiaip ar taip trichinelės iš pūvančios mėsos patenka į aplinką, kur bebras jų gali suėsti kartu su įprastu augaliniu maistu. Būtų sunkiau paaiškinti, jeigu bebrienoje būtų nustatyta daug parazitų. Galbūt, srovei iki dambos atnešus kokio šerno liekanų, bebras jų pagraužia ne kaip maisto, o kaip kliūtį, ir taip gauna trichinelės lervų.
Silavos mokslininkė dr. biol. Guna Bagradė nurodo, kad kalti galėtų būti ne tik šernai, bet ir nugaišę plėšrūnai, nes, pavyzdžiui, beveik šimtas procentų lūšių yra trichinelių šeimininkės. Be to, šiuos parazitus nešioja meškos, lapės ir mangutai. Taigi, jeigu toks gyvūnas nugaiš vandens telkinyje ar pakrantėje, jo raumenyse buvusių lervų kapsulių irgi pateks į aplinką, kur bebras jų gali „paragauti“.
Nors mokslininkai ir sudaro prielaidas bebrams užsikrėsti trichinelioze, aš manau, kad tai tik prielaida. Su bebriena reikėtų elgtis taip pat, kaip su nepatikrinta šerniena. Ekspertai pataria apskritai nevartoti jokios nepatikrintos mėsos. Svarbu žinoti, kad trichinelių lervos žūva tik tada, kai mėsos temperatūra visur pasiekia bent 71 °C ir ji tokioje temperatūroje apdorojama apie 2–2,5 valandos.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba informuoja, kad laboratorijoje tirtoje šernų ir naminių kiaulių mėsoje nustatytas terminiam apdorojimui ir šaldymui itin atsparus trichineliozės tipas. Mėsą sūdant, džiovinant, rūkant ar kaitinant mikrobangų krosnelėje trichinelės nesunaikinamos! G. Deksnė rekomenduoja medžiotojams būti atsargiems. Ji primena: ištirti mėsą laboratorijoje tikrai pigiau ir kainuoja mažiau neigiamų emocijų nei gydymas susirgus trichinelioze.
Suprantu, žmogaus vartojama žvėriena turėtų būti visapusiškai ištirta, nes gamtoje pasitaiko įvairių ligų, net ir neišgydomų. Tačiau sieti bebrų mėsą su trichinelioze, manau, perdėta. Trichineliozė – žmonėms pavojinga liga! Tai žmogaus ir gyvūnų helmintozė (helmintozoonozė). Ją sukelia nematodų klasės apvaliosios kirmėlės trichinelės (lot. Trichinella spiralis). Lietuvoje šia liga serga žmonės, naminiai gyvuliai (kiaulės, nutrijos, šunys, katės), laukiniai žvėrys (šernai, vilkai, lapės, barsukai, usūriniai šunys) ir graužikai (žiurkės, pelės).
Ekonominiai nuostoliai dėl šios ligos dideli, nes trichinelėmis apkrėsta kiaulių ir šernų skerdiena netinka maistui ir turi būti sunaikinta. Žmogus užsikrečia valgydamas nepakankamai termiškai apdorotą kiaulieną, šernieną arba kitokią žvėrieną, kurios raumenyse yra trichinelių lervų. Jos labai atsparios. Pūvančioje mėsoje jos išbūna gyvybingos 138 dienas, iki −15 °C šaltyje – 40 dienų. Sušaldytoje iki −18 °C mėsoje trichinelių lervos žūva per 10 dienų. Sūdant ar rūkant mėsą bei dešras, jos žūva tik viršutiniuose sluoksniuose. Net verdant ar kepant didelius gabalus, jų viduje trichinelės išlieka gyvos. Suvalgiusiam apkrėstos mėsos žmogui būdingas šleikštulys, raugėjimas, vėmimas, galvos skausmai, prakaitavimas, rankų, kojų, liežuvio raumenų skausmai ir paralyžius. Pakyla kūno temperatūra, pabrinksta vokai, o kartais ir galūnės. Gydymas ilgas ir sunkus. Brrr, kai pagalvoji…
Na, o dabar apie bebrų medžioklę ir būdus
Kažkada šie graužikai būdavo medžiojami keliais būdais, o dažniausiai spąstais ir medžiokliniais ginklais. Spąstai anksčiau būdavo naudojami gyvūnui sugriebti už galūnės, bet į juos patekęs bebras nerdavo į vandenį ir geležinių gniaužtų suspaustas paprasčiausiai paskęsdavo. Juos paprastai statydavo graužikų takuose ir išlipimo iš vandens vietose. Teko tokius ir man statyti, iki kol Europos Sąjungoje buvo įvestas selektyvinių spąstų standartas, kuris užtikrina greitą žvėrelio žūtį.
Selektyvinių spąstų įteisinimas tada atrodė niekinis, nes juos galėjai statyti tik po vandeniu. Tačiau su laiku pasirodė, kad tai pats efektyviausias būdas bebrams medžioti. Pakliuvęs į selektyvinius spąstus žvėrelis žūsta iškart! Galima sakyti, net nesupratęs, kas įvyko.
Galima tykoti bebrų ir su medžiokliniu šautuvu. Išbandžiau visus galimus bebrų medžioklės būdus. Medžioklės patirtis gana netrumpa – medžiotojo stažas nuo 1988 m., o kiek varovo, tai istorija tegu nutyli…
Senais laikais, kai bebrų buvo mažai, jiems galiojo licencijos, kaip ir visiems kitiems medžiojamiesiems žvėrims. O licencijos, kaip anksčiau pamerkę akį sakydavo medžiotojai, turi „keturis kampus“. Ir kiek pamenu iš jaunystės, tas „auksines licencijas“ gaudavo tik nusipelnę būrelio medžiotojai. O bebro kailis kainuodavo net brangiau nei lapės! Paprastai tarybiniais laikais dauguma nešiodavo galvos apdangalus, ir jei pamatydavai žmogų su bebrine kepure, žinok, tai arba medžiotojas, arba pasiturintis pilietis.
Grįžtam prie medžioklės… Įsigaliojus direktyvai apie tik selektyvinių spąstų naudojimą, teko mokytis juos statyti, o dar labiau juos „užvesti“. Dabar dauguma jaunų medžiotojų vis paklausia patarimo, kaip taisyklingai „užvesti“ spąstus, kad negautum per nagučius, o paskui klausia, kada juos „užvesti“ – einant į medžioklės vietą ar jau atėjus, kokiose vietose geriausia juos statyti ir pan.
Pradėkime nuo „užvedimo“. Pirmieji įsigyti spąstai net neturėjo užraktų, kad būtų galima saugiai juos „užvedus“ neštis rankose, todėl atėję su porininku į numatytą medžioklės vietą, spąstus „užvesdavome“ jau prie kanalo ar melioracijos griovio. Vėliau įsigyti spąstai jau turėjo kabliukus, kurie suspausdavo spyruoklę, ir galėjai būti tikras, kad jie nesuveiks ir negausi per pirštus ar riešą. Tačiau tie parduotuviniai kabliukai dažnai pasimesdavo, tad tekdavo iš storokos vinies suraityti panašų. Na, o vėliau tuos parduotuvinius kablius replėmis atlenkdavome ir jie jau niekur pasimesti negalėjo.
Norint užtaisyti spąstus, tada reikėdavo pagalbininko, o vėliau prekyboje pasirodė ir specialios replės, kuriomis turintiems mažiau jėgos būdavo lengviau suspausti darbines spyruokles. Prisipažinsiu: niekada tokių nenaudojau, suspausdavau rankomis arba prispaudęs keliu.
O dabar apie vietas, kur geriausiai statyti spąstus ir kaip juos pastačius tikėtis rezultato. Pradėję naudoti selektyvinius spąstus su kolega jau žinojome vietas, kur gyvena bebrai, tereikėjo pakeisti statymo vietas. Bebrų išlipimo vietose vanduo negilus, krantas lėkštas, tad pavasariop niekam nesinorėjo lįsti į ledinį vandenį. Pradėjom ieškoti vietų, kur spąstus būtų galima panardinti visiškai ir virš jų padaryti kliūtį, kad bebras, norėdamas ją aplenkti, turėdavo nerti, ten „op“ ir jis jau spąstuose! Kadangi mūsų plotuose upelių tik keletas, o melioracijos griovių apsčiai, tai mes ir medžiodavome patvenktuose grioviuose.
Paprastai spąstus statydavome siauriausiose vietose, kur būdavo tikimybė, kad patruliuodamas bebrų žvalgas įklius pirmas ir nespės pranešti saviškiams apie pavojus. Galima statyti ir tose vietose, kur griovys apžėlęs nendrėmis ir būna susiaurėjimas. Tada bebrui nieko kito nelikdavo, kaip panerti prieš kliūtį, ir jis jau spąstuose. Būdavo, kad grioviuose pilna vandens, ten spąstus statyti jau beveik neįmanoma, tai mes įsigudrinome statyti ten, kur po keliu pakloti vamzdžiai, kad būtų galima griovį pravažiuoti. Prie tokių vamzdžių vandens tėkmės kryptimi ir statydavome, nes bebras pro vamzdį atvirai neplaukia, o prieš pat jį paneria ir praplaukęs vėl išneria. Kadangi vamzdžiai gana platūs, tai pastatę spąstus šonuose dar prismaigstydavome iš jų suręstų dambų ištrauktais pagaliais, kad bebras negalėtų praplaukti šonu, o nertų tiesiai į spąstus.
Kita maža gudrybė bebrų judėjimui išprovokuoti – anksčiau sugauto bebro sruogliais ištepti keletą šakelių ir jas įmesti į vandenį aukščiau tėkmės, kad pasroviui esantys bebrai pajustų „svetimo kvapą“ ir pradėtų judėti ieškodami įsibrovėlio.
Žiemą, kai užšaldavo grioviai, paprastai sėdėdavome tykodami su šautuvais, kartais su graižtviniu, jei griovys siauresnis, ar su lygiavamzdžiu. Paprastai graižtviniai šautuvai prišaudyti 100 m atstumu ir juos naudoti trumpose atkarpose paprasčiausiai neefektyvu, o su lygiavamzdžiu gali bandyti šauti ir per šakas. Dieną išžvalgydavome keletą potencialių vietų, kur bebrai išlįsdavo maitintis, o tai parodydavo gausiai prigraužti pagaliukai, gerai matomi ant užšalusio griovio ledo. Taip pat vadinamosios bebrų „autostrados“ – platūs takai krante link medžių sąžalynų. Žiemą, kai krantai gerai įšalę, galėdavome ir arčiau prieiti, nes mūsų medžioklės plotai pasižymi durpynais. Pavasariop ar jau prasidėjus vasarinei bebrų medžioklei stengdavomės arti griovio neiti, nes bebrai jautrūs, dar nepriėjus iki jų, žiūrėk, jau tėkšt uodega į vandenį ir nėra.
Labiausiai patiko pavasarinės bebrų medžioklės rytais, kada atvyksti prie griovio dar su tamsa ir įsitaisęs galimoje bebrų plaukimo vietoje gali jų patykoti, nes su kiekviena minute darydosi vis šviesiau ir matomumas vis gerėja. O bebrai iš po nakties būna drąsesni ir plaukioja ar sėdi ant kranto grauždami šakas, per daug nekreipdami į tave dėmesio.
Dar viena azartiškų medžioklių – su urviniais šunimis. Tiek aš, tiek kolega laikėme jagdterjerus, tai universalūs šunys – tiek su varovais, tiek medžiojant bebrus, lapes, barsukus. Paprastai medžiodavome su šunimis, kai jau griovių pakraščiai būdavo atitirpę ir galėdavai lengvai įsmeigti kastuvą į žemę. Darbo būdavo daug, kol prisikasdavome iki jų tunelių, tekdavo ne vieną kubą žemės pakapstyti. Tačiau tokia medžioklė būdavo rizikinga, galėjai prarasti savo keturkojį pagalbininką, nes pagautas azarto tas rizikuodavo būti užverstas žemėmis. O jei, neduok, Dieve, pasitaikydavo barsuko ola, tai jis galėdavo šuniuką paprasčiausiai užkasti. Svarbiausia būdavo po medžioklės sutvarkyti aplinką ir užkasti padarytas griovių tranšėjas!
Apie nutrijas
Pabaigoje – apie pasitaikančias sumedžioti nutrijas. Taip! Nutrijas, kurių pasitaiko sumedžioti vietoj bebro. Nuo 2016 metų rugpjūčio nutrijos įtrauktos į ES susirūpinimą keliančių invazinių rūšių sąrašą.
Nutrija – iš Pietų Amerikos žemyno kilusi rūšis. Čia ji dažniausiai sutinkama vietovėse nuo pietinės Brazilijos dalies ir Bolivijos iki pietinės Argentinos ir Čilės. Pirmosios nutrijos į Prancūziją iš Pietų Amerikos atvežtos 1890 metais ir laikytos fermose. Nuo 1926-ųjų laikomos ir Vokietijoje. Pirmosios į laisvę pasprukusios ir joje pritapusios nutrijos pastebėtos Didžiosios Britanijos salose. Vėliau jos pabėgo į laisvę ar buvo paleistos daugelyje Europos žemyninės dalies vietų. Graužikai apsigyveno upėse, kurių pakraščiuose auga vešli augalija, o stačiuose krantuose galima rausti urvus, taip pat joms tiko ir seklūs, užaugantys ežerai, tvenkiniai.
Vienintelis jų plitimą galintis sulaikyti faktorius – šaltis, nes žiemos maisto atsargų jos neruošia, be to, apšąla uodegas ir peršalusios suserga. Taip nutrijas aprašė Selemonas Paltanavičius. Kai kur (Prancūzijoje, Didžiosios Britanijos salose) nutrijas gamtoje įveisė pragmatiškais tikslais – kadangi čia nuo neatmenamų laikų negyvena bebrai, ši ekologinė niša buvo laisva. Be to, nutrija yra gana visli, tad perspektyva turėti naują medžiojamąją rūšį buvo viliojanti. Gamtoje nutrijos išauga stambios, o nelaisvėje, fermose būna dar didesnės, jų mėsa vertinama smagurių. Nieko keisto, kad daug kur šie žvėreliai greitai pritapo gamtoje ir tapo medžioklės objektu. Šiandien Prancūzijoje, Europos Pietų ir Vidurio regionuose daug kas tiki, kad tai vietinė, tikroji jų gamtos rūšis.
Svarbiausias tikslas, dėl kurio nutrijos buvo įvežtos į Europą, – jų auginimas fermose. Po karo jos buvo laikomos daug kur (vien tik Vokietijoje buvo apie 1000 nutrijų fermų), nemažai jų užauginta ir Lietuvos sodybose. Tačiau XX a. pabaigoje, pasikeitus madai ir kritus kailių poreikiui, krito ir auginamų nutrijų skaičius. Šiandien daug kas labiau vertina jų švelnią skanią mėsą. Bet apie vieną „mėsinį“ nuotykį skaitykite toliau.
O dar tarybiniais laikais tai buvo vienas iš gausiai auginamų gyvūnų garduose. Dar paauglystėje, kai nuvažiuodavau pas krikšto tėvus į Kapsuką (dabar Marijampolė), tekdavo su pusbroliu eiti pešti šviežios žolės šiems gyvūnėliams, nes visas garažas ir ūkinis pastatas iki lubų buvo apstatytas gardais su šiais švelniakailiais žvėreliais. O kokie pinigai būdavo už išdirbtus kailiukus! Tuo metu tai buvo tikras tarybinis „mafijinis nutrijų sindikatas“. Vieni augindavo, kiti išdirbdavo, treti siūdavo, o paskutinė grandis – realizatoriai. O pagrindiniai pirkėjai… Aišku, bekraštėje Rusijoje ir jos respublikose. Iš nutrijos pasiūta kepurė mažai kuo skirdavosi nuo bebrinės, nebent atspalviais, tačiau, jei nešiodavai žieminę kepurę iš nutrijos, vadinasi, priklausei pasiturinčių piliečių kastai!
Niekaip iš atsiminimų neišdyla vienas balius pas krikšto tėvus. Jau nepamenu, kokia proga susirinko plati giminė, bet tuo metu iš Kaliningrado buvo atvykusi ir a. a. teta Natalija. Ji taip britkinosi tomis „žiurkėmis“, kad prie gardų net nedrįsdavo prieiti… Na, o čia kaip tik prieš balių buvo su tomis „žiurkėmis“ susidorota, nes reikėjo atlaisvinti gardus naujiems nutrijukams su mamomis. Žodžiu, krikšto mama pritušino daugybę nutrijų blauzdelių… Jos beveik niekuo nesiskyrė nuo žąsų šlaunelių! Balius vyksta, teta kemša burnon „žąsieną“, o visi žvalgosi tarpusavyje ir tyli. Kai jau balius įpusėjo, kažkuris iš įkaušusių svečių ir leptelėjo tetai – na, ar skani „žąsiena“? Ta, kiek pamenu, šveisdama kulšelę pakinkavo galva ir tada jau svečiai neatlaikė – sako, gi tu čia „žiurkę“ doroji! Pamenu, kaip kąsnis sustingo jos burnoje… Tačiau teta buvo ne iš kelmo spirta – sako, gal ir skanu, tačiau daugiau prie kulšelių rankos jau netiesė.
Buvo pranešimų, kad jų pastebima Nemuno deltos (Rusnės salos) nendrynuose, tačiau šių stebėjimų patvirtinimų nesulaukta. Šiandien niekas jų į laisvę išleisti ir atlikti dar vieną niekam nereikalingą eksperimentą neketina. Nutrijų laikytojų reta, tad žvėreliams nėra iš kur pasprukti. Matyt, tokios pasprukusios iš nelaisvės nutrijos turėtų būti sugaunamos ir grąžinamos savininkams ar perduodamos kitiems laikytojams. Dabar už nutrijų laikymą ir auginimą gresia nemenkos baudos. Lietuvos gamtai tikrai nereikia tokio žvėries.
Gerų visiems pavasarinių bebrų medžioklių! Medžioklei valio! Medžioklei ačiū!
Pokalbį moderuoja žurnalo Medžioklė korespondentė Kataryna Šterna.
Išleistas naujas žurnalo numeris!
Žvėriena – žurnalo priedas, skirtas sumedžiotų gyvūnų apdorojimui
