Šaltinis: Žurnalas TIME
Kol mokslininkai diskutuoja apie šiuolaikinių vilkų apsaugą, medžioklės reguliavimą ir jų vaidmenį ekosistemose, kai kurie žengia dar toliau – atgal į priešistorę. Jungtinėse Valstijose gimė vilkai, kurie iš esmės priklauso jau seniai išnykusiai rūšiai. Tai ne fantastikos filmas – tai realybė, paremta genetinės inžinerijos pažanga. O to rezultatas – trys vilkiukai, gimę 2024 ir 2025 metais: Remas, Romulas ir Khalisė.
Romulas ir Remas elgiasi taip, kaip dera šešių mėnesių šuniukams – gainiojasi, grumiasi, kandžiojasi ir glaustosi vienas prie kito. Tačiau jų išvaizda išduoda, kad tai ne visai paprasti jaunikliai. Jau dabar jų kūno ilgis siekia beveik 120 cm, o svoris – apie 36 kg. Suaugę jie gali pasiekti net 180 cm ir 68 kg. Tačiau dar labiau išsiskiria jų elgsena – jie vengia žmonių. Net vienas iš prižiūrėtojų, padėjęs juos auginti nuo pat gimimo, negali prie jų prieiti pernelyg arti – vilkiukai pasitraukia. Tai ne naminių šunų, o laukinių vilkų elgsena. Nes jie – vilkai. Ir ne bet kokie, o baisieji vilkai, kurių rūšis buvo laikyta išnykusia jau daugiau nei 10 000 metų.
Išnykusių rūšių prikelimas
Baisasis vilkas (lot. Aenocyon dirus) kadaise klajojo po visą Ameriką – nuo Kanados iki Venesuelos. Tačiau apie jų egzistavimą šiuolaikiniame pasaulyje liudijo tik fosilijos. Tai pasikeitė, kai JAV įsikūrusi biotechnologijų įmonė „Colossal Biosciences“ panaudojo senovinę DNR ir genų inžineriją. Tyrėjai atkūrė baisiojo vilko genomą ir atliko 20 genetinių modifikacijų pilkųjų vilkų ląstelėse, kad jų palikuonys būtų kuo panašesni į išnykusius protėvius.
Remas, Romulas ir jų jaunesnė sesuo Khalisė gimė per tris atskirus gimdymus 2024 m. rudenį ir 2025 m. žiemą, naudojant šunis kaip surogatines motinas. Nors jų DNR nebuvo tiesiogiai susieta su senovine genetine medžiaga, vilkai turi visus būdingus baisiojo vilko bruožus: didesnį kūną, platesnę galvą, galingesnes žandikaulius, storą baltą kailį ir specifinį staugimą.
Prisilietimas prie priešistorės
Pirmą kartą nuo paskutinio ledynmečio mokslininkai išgirdo staugimą, kurio nebuvo girdėję jokie gyvi žmonės. Tai įvyko, kai vilkiukai buvo vos kelių savaičių amžiaus. Veterinarijos technikė dainavo dainą iš filmo „Mažoji undinėlė“, o Romulas ir Remas ją palydėjo staugimu.
Šiandien vilkai gyvena 2000 akrų ploto uždarame rezervate, kur jie nuolat stebimi ir prižiūrimi. Jiems tiekiamas šviežias jautienos, žirgo ir elnienos maistas, o jauname amžiuje jie buvo maitinami net mėsos tyrelėmis – kaip tai darytų laukinė motina, atpildama pusiau suvirškintą grobį. Nors jie dar nėra medžioję, mokslininkai sako: jei aš būčiau stirna – laikyčiausi nuo jų atokiau.
Kodėl tai daroma?
„Colossal Biosciences“ įkūrė 2021 m. Šiuo metu joje dirba 130 mokslininkų, kurie siekia atkurti ne tik baisųjį vilką, bet ir mamutą, dodo ir tilaciną (Tazmanijos tigrą). Jau sukurta „mamutinė pelė“ – genetiškai modifikuotas graužikas su ilgais auksiniais plaukais ir šaltam klimatui pritaikytu metabolizmu.
Įmonės vadovai tikina, kad tokia genetinė inžinerija gali ne tik atkurti išnykusias rūšis, bet ir išsaugoti nykstančias. Pavyzdžiui, panašūs metodai jau dabar taikomi bandant atkurti raudonąjį vilką Šiaurės Karolinoje. Dirbant su tilacinu, identifikuota viena DNR mutacija, galinti šimtus kartų padidinti atsparumą nendrinėms rupūžėms – invazinei rūšiai, kuri stumia Australijos mažuosius plėšriuosius sterblinius į išnykimo ribą.
Kritika ir etinės dilemos
Tačiau ne visi mokslininkai entuziastingai vertina tokius bandymus. Klonavimas vis dar kelia etinių ir biologinių klausimų: galimi apsigimimai, persileidimai, sveikatos sutrikimai. Be to, kai kurios sugrąžintos rūšys gali tapti invazinėmis, kaip jau ne kartą nutiko istorijoje.
Nepaisant to, Colossal mano, kad jų darbas keičia žaidimo taisykles. Vietoj tradicinio klonavimo iš audinių, jie naudoja kraujo kamienines ląsteles (endotelio pirmtakus), kas leidžia daug humaniškiau ir efektyviau kurti klonuotus individus.
Ar tai dar vienas mokslinis eksperimentas – ar naujos eros pradžia?
Romulas, Remas ir Khalisė – pirmieji savo rūšies atstovai po dešimties tūkstantmečių, tačiau jie nėra paskutiniai. Kol kas jų neplanuojama paleisti į laisvę – jie per daug priklausomi nuo žmogaus priežiūros. Tačiau ateityje, jei paaiškės, kad jie sveiki ir genetiškai stabilūs, gali būti planuojamos naujos kartos.
Mokslininkai svarsto ir apie tai, ar šie vilkai galėtų gyventi Amerikos čiabuvių teritorijose – pavyzdžiui, MHA tautų žemėse Šiaurės Dakotoje. O tuo tarpu Remas ir Romulas toliau tyrinėja savo teritoriją, kaip tikri vilkai, nors ir su labai specifine kilme – krauju, kuris sujungia priešistorę su dabartimi.
Kas tas baisusis vilkas?
Baisusis vilkas (Aenocyon dirus) – tai priešistorinė plėšriųjų žinduolių rūšis, gyvenusi Šiaurės ir Pietų Amerikoje paskutinio ledynmečio laikotarpiu. Ši rūšis priklauso šuninių (Canidae) šeimai, tačiau nėra tiesioginis šiandieninių vilkų (pvz., pilkojo vilko) protėvis. Baisusis vilkas buvo didesnis, masyvesnis, turėjo stipresnius žandikaulius ir tvirtesnę kaukolę – jis buvo geriau pritaikytas stambaus grobio traiškymui.
Dydis – vienas iš svarbiausių skirtumų. Šiuolaikinis pilkasis vilkas (Canis lupus) dažniausiai sveria 30–50 kg, o kūno ilgis (nuo nosies iki uodegos galiuko) siekia apie 120–160 cm. Tuo tarpu baisusis vilkas galėjo sverti iki 70 kg, o kai kurie individai net viršijo 80 kg ribą. Jo kūnas buvo trumpesnis, bet galingesnis, su platesne krūtine ir masyvesnėmis galūnėmis. Bendra struktūra priminė ne tiek greitą bėgiką, kiek tvirtą „stipruolį“, galintį pargriauti ir sudraskyti stambų žolėdį.
Priešistorės plėšrūnas
Baisieji vilkai klajojo nuo Kanados iki Pietų Amerikos (Venesuelos), tačiau išnyko prieš maždaug 10 000 metų, greičiausiai dėl klimato kaitos ir stambiųjų grobio rūšių išnykimo. Skirtingai nei dabartiniai vilkai, jie dažniau medžiojo vieni arba mažose grupėse, o jų mityba rėmėsi stambiais žvėrimis – bizonais, arkliais, jaunais mamutais.
Genetiniai tyrimai rodo, kad baisusis vilkas buvo labiau nutolęs nuo pilkojo vilko nei manyta anksčiau – tai unikali, jau išnykusi šuninių atšaka. Dėl šios priežasties rūšis perklasifikuota iš Canis dirus į Aenocyon dirus – „siaubingas šuo“.
Dydis
Baisiojo vilko dydis dažnai pervertinamas, tačiau moksliniai duomenys rodo, kad jis nebuvo milžinas, bet iš tiesų labai artimas stambiausiems šiuolaikiniams vilkams. Pagal fosilijų tyrimus, Aenocyon dirus guildayi vidutinis svoris siekė apie 60 kg, o Aenocyon dirus dirus – apie 68 kg, kai kurie individai galėjo būti sunkesni, bet neviršijo 110 kg, nes to neleido skeletas.
Palyginimui, Jukono vilkai – viena iš didžiausių gyvų vilkų populiacijų – vidutiniškai sveria 43 kg (patinai) ir 37 kg (patelės). Vis dėlto užfiksuoti individai gali sverti nuo 21 iki 55 kg, o didžiausias žinomas Jukono vilkas svėrė net 79,4 kg.
Šie skaičiai rodo, kad vidutinis baisusis vilkas buvo panašaus dydžio kaip stambiausi šiuolaikiniai vilkai, bet jo kaulų struktūra, galingesnė galva, platesni žandikauliai ir tvirtesnės kojos rodo pritaikymą kitokiam – labiau stambių žolėdžių traiškymui pritaikytam – gyvenimo būdui.
Įsigalios nauji taisyklių pakeitimai! Kada, ką ir kaip bus galima medžioti prie masalo?
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
