Šaltinis čia
Baisieji vilkai – tai ikoniniai gyvūnai. Tūkstančiai šių išnykusių ledynmečio plėšrūnų liekanų rasta La Brea deguto duobėse Los Andžele. Šie įspūdingi kanidai taip pat išgarsėjo per televizijos serialą Sostų karai. Tačiau naujas baisiųjų vilkų genetinis tyrimas sukrėtė paleontologus – paaiškėjo, kad šie gyvūnai iš tiesų nebuvo vilkai, o paskutiniai šuninių atstovai, išsivystę Šiaurės Amerikoje.
Nuo tada, kai XIX a. viduryje baisieji vilkai buvo pirmą kartą aprašyti, jie užvaldė žmonių vaizduotę. Jų fosilijos rastos didelėje Amerikos teritorijoje – nuo Aidaho iki Bolivijos. Garsiosios La Brea deguto duobės liudija, kaip įklimpę grobio gyvūnai viliojo šiuos ledynmečio plėšrūnus į lipnią mirtį. Degute išsilaikę kaulai rodo įspūdingą medžiotoją – iki 1,8 m ilgio, su kaukolės ir žandikaulio prisitaikymais dideliems, besipriešinantiems žolėdžiams sumedžioti. Nors šie kanidai buvo aiškiai prisitaikę medžioti mastodontus, arklius, bizonus ir kitus didelius žolėdžius, jų skeletas buvo panašus į mažesniųjų pilkųjų vilkų – tai leido manyti, kad tarp jų yra artima giminystė. Ilgą laiką buvo manoma, kad baisieji vilkai apsigyveno Šiaurės Amerikoje dar prieš tai, kai pilkieji vilkai atvyko iš Eurazijos per Beringso sąsmauką. Tačiau dabar iš gerai išlikusios DNR išplaukia nauja istorija.
Vilkas bandoasi užpulti žmogų per stiklines duris. Liudininkų video
Naujasis tyrimas, paskelbtas 2021 m. sausį žurnale Nature, prasidėjo kaip bandymas suprasti baisiųjų vilkų biologinius pagrindus. „Man viskas prasidėjo nuo sprendimo leistis į kelionę po JAV, renkant baisiųjų vilkų mėginius – iki tol niekam nebuvo pavykę iš jų išgauti DNR“, – pasakoja archeologė Angela Perri iš Durhamo universiteto, viena iš tyrimo autorių. Tuo pačiu metu genetikas Kierenas Mitchellas iš Adelaidės universiteto Australijoje taip pat mėgino išskirti senovinę DNR – kaip ir kiti mokslininkai, vėliau prisijungę prie bendro projekto.
Vienas iš pagrindinių klausimų buvo, kaip baisieji vilkai yra susiję su kitais vilkais. Dešimtmečiais paleontologai pabrėždavo didelį kaulų panašumą tarp baisiųjų ir pilkųjų vilkų – kartais juos net sunku atskirti. „Aš įtarinėjau, kad baisieji vilkai galėjo būti pilkųjų vilkų atšaka ar porūšis“, – sako Mitchellas.
Tačiau nauji duomenys papasakojo kitokią istoriją. Pirminiai genetiniai tyrimai parodė, kad baisieji ir pilkieji vilkai nėra artimai susiję. „Manau, galiu kalbėti visos komandos vardu – šie rezultatai mus tikrai nustebino“, – sako Perri.
Po penkių DNR sekoskaitų iš fosilijų, datuojamų nuo 50 000 iki 13 000 metų, mokslininkai nustatė, kad baisieji vilkai priklausė daug senesnei šunų giminei. Paaiškėjo, kad jie išsivystė Amerikoje ir neturėjo artimos giminystės su Eurazijos pilkaisiais vilkais. Šios dvi rūšys paskutinį bendrą protėvį dalijosi prieš maždaug 5,7 milijono metų. Panašumas tarp jų, kaip teigia tyrėjai, yra konvergentinės evoliucijos rezultatas – kai skirtingos rūšys dėl panašaus gyvenimo būdo įgyja panašius prisitaikymus ar net išvaizdą. Kartais tai tik apytikslis panašumas, kaip paukščių ir šikšnosparnių sparnai. Baisieji ir pilkieji vilkai abu persekiojo didelius žolėdžius, todėl dvi skirtingos šunų giminės nepriklausomai įgavo vilkams būdingas formas.
„Šie rezultatai visiškai sugriauna įsivaizdavimą, kad baisieji vilkai buvo tiesiog didesni pilkųjų vilkų pusbroliai“, – sako Jukono paleontologas Grantas Zazula, kuris tyrime nedalyvavo. Iš tiesų dėl šio panašumo pilkieji vilkai dažnai buvo naudojami kaip modelis baisiųjų vilkų elgsenai aiškinti – nuo gaujos struktūros iki staugimo garsų. Dabar, kai baisieji vilkai įgijo naują tapatybę, reikia iš naujo peržiūrėti daugybę anksčiau darytų prielaidų – net ir tai, kaip jie galėjo atrodyti. „Senovinės DNR ir baltymų tyrimai iš fosilijų kaulų sparčiai perrašo ledynmečio ir naujesnę Šiaurės Amerikos žinduolių istoriją“, – pažymi Zazula.
Moksliniu požiūriu šie atradimai reiškia, kad baisiesiems vilkams galbūt reikės naujo genties pavadinimo – jie nebėra Canis genties (kuriai priklauso pilkieji vilkai) nariai. Perri, Mitchellas ir kolegos siūlo naudoti Aenocyon, reiškiantį „siaubingas vilkas“. Tačiau tyrėjai nemano, kad šis pokytis išstums tradicinį pavadinimą – Aenocyon dirus greičiausiai toliau bus vadinamas tiesiog baisiuoju vilku. „Jie tiesiog prisijungs prie tokių, kaip kuoduotieji vilkai, kurie vadinami vilkais, nors iš tikrųjų tokie nėra“, – sako Perri.
Naujieji duomenys taip pat praplečia specialistų svarstymus, kodėl baisieji vilkai išnyko pasibaigus paskutiniam ledynmečiui. Per milijonus metų jie prisitaikė medžioti kupranugarius, arklius, bizonus ir kitus žolėdžius Šiaurės Amerikoje. Kai šie grobio gyvūnai dingo – dingo ir plėšrūnai. „Skirtingai nei pilkieji vilkai, kurie yra prisitaikymo pavyzdys, baisieji vilkai, atrodo, buvo daug mažiau lankstūs kintančioms aplinkos ir grobio sąlygoms“, – teigia Perri.
Be to, baisieji vilkai nepaliko genetinio paveldo – tik irti pradedančią DNR savo senoviniuose kauluose. Nors vilkai ir kojotai dažnai kryžminasi, baisieji vilkai, regis, nesusikryžmino su jokiais šiuolaikiniais šuniniais. Perri, Mitchellas ir jų kolegos nerado jokių DNR įrodymų, kad būtų vykęs tarprūšinis kryžminimasis su pilkaisiais vilkais ar kojotais. „Kadangi baisieji vilkai buvo genetiškai izoliuoti, hibridizacija negalėjo būti išeitis“, – aiškina Mitchellas.
Maždaug prieš 13 000 metų baisieji vilkai jau artėjo prie išnykimo ribos. Pilkiesiems vilkams galėjo padėti tai, kad jie išsivystė atšiaurioje ir kintančioje Eurazijos aplinkoje – o „didieji, blogieji“ baisieji vilkai buvo netikėtai užklupti ilsėdamiesi pietų Kalifornijoje ledynmečio pabaigoje, sako Zazula. Tačiau tai, kas gali skambėti kaip istorijos pabaiga, iš tiesų yra tik pradžia. DNR tyrimai atskleidė, kad baisieji vilkai ir jų protėviai dominavo Amerikoje daugiau kaip penkis milijonus metų – ir ankstyvieji šios istorijos skyriai dar tik laukia perrašymo.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
