Patirtis

Iš archyvo. Iškamšų meistras Modestas Abukauskas0

Nuotrauka: iš archyvo

„Nuvažiavau į Europos taksidermininkų čempionatą iš smalsumo. Neturėjau tikslo nei pasigirti, nei atsistoti vienoje eilėje su geriausiais pasaulio meistrais. Norėjau sužinoti, ką apie mano darbus pasakys pripažinti taksidermijos specialistai ir teisėjai.“

Modestas Abukauskas

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

Pasikalbėti su Modestu panorau stebėdama – kaip dabar įprasta – jo įrašus socialiniuose tinkluose. Šiuolaikiški medžiotojai, mėsos perdirbėjai, juvelyrai, odos dirbinių gamintojai ir trofėjų meistrai daug laiko ir pastangų skiria viešinimuisi internete, ir tai puiku, nes vis daugiau žmonių sužino apie galimybes, medžioklės ūkis tampa suprantamesnis visuomenei, o patiems autoriams tai proga užmegzti bendradarbiavimą už įprasto žmonių rato. Tokia viešai prieinama informacija leidžia palyginti įvairius darbus, ir Modesto taksidermijos kūriniai iš tiesų išsiskiria kaip tikras menas.

Kaip pradėti pokalbį su žmogumi, kurio visai nepažįsti? Vienas kito vardus jau žinome, tad kada ir kur gimėte?

Gimiau 1975 metų kovą Utenos rajone, Užpalių kaime. Mano seneliai tiek iš mamos, tiek tėčio pusės visi gyveno kaime. Visas vasaras leisdavau pas juos. Nuo mažens mane viliojo gamta. Prisimenu, koks malonumas apimdavo sužinojus, kad važiuosime pas senelius. Vasara kaime nuostabi! Jie turėjo ūkį: arklių, kiaulių, karvių, vištų ir kitų gyvūnų, taip pat sodą. Turiu jaunesnę seserį, bet ji – visiškai kitoks žmogus. Man kaimo gyvenimas patinka iki šiol.

Kokie smagiausi atsiminimai iš vaikystės?

Senelis turėjo kelis darbinius arklius. Prisimenu, kaip po ilgos dienos dirbant ūkio darbus nuimdavome pakinktus ir su kamanomis jodavome į ežerą arklių girdyti. Žiogai čirpdavo besileidžiant saulei, o visą kelią mus lydėdavo dulkėtos žolės ir arklių prakaito kvapas. Ežeras buvo visai netoliese. Dažnai važiuoju pro tą vietą ir prisimenu tas dienas, tik dabar ten pastatyta vila aukšta tvora, visa žemė išpirkta. Pasiekti ežerą nebe taip lengva.

Ar jūsų šeimoje ir anksčiau buvo medžiotojų?

Tik mano tėvas medžiotojas, na, ir aš. Tėčiui visada patiko žvejoti, o medžiokle jis pradėjo užsiimti daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Jis dirbo kolūkyje, o kai viskas sugriuvo, nusprendė pradėti. Abu išlaikėme egzaminą ir tapome medžiotojais. Tėtis visada mylėjo gamtą, gyvūnus. Kartu su juo ir medžiojame. Jau kelerius metus jis yra mūsų klubo Užpaliai pirmininkas.

Iš senelių nė vienas nemedžiojo, užtat vienų senelių namai buvo šalia miško, tiesiog šimtas metrų iki pirmųjų medžių. Į jų sodą briedžiai eidavo vogti obuolių, stirnelės prie langų vaikštinėdavo.

Visą vaikystę stebėjau gyvūnus. Taip įdomu buvo!

Kaip pats tapote medžiotoju?

Išlaikiau egzaminą, kai sukako aštuoniolika. Įsigijau dvivamzdį. Vis dėlto jaunystėje gyvenimas buvo per margas ir nebuvo galimybės medžiokle rimtai užsiimti. Būdamas dvidešimt šešerių grįžau iš Anglijos ir iš karto įsigijau karabiną.

Atleiskite už asmenišką klausimą – ar esate vedęs?

Taip, turiu nuostabią žmoną ir dvi dukreles. Joms irgi patinka gyvūnai. Prie namų turime didelį ūkį, kur gyvena povai, įvairios antys, žąsys, triušiai ir kiti gyvūnai. Turime ir medžioklinį šunį – laiką. Dukterims pusantrų ir treji metai, visur eina man iš paskos. Gyvename netoli Užpalių kaimo, nuosavame name. Nedidelis namelis, beveik pačiame miške. Žmona kol kas prižiūri dukreles, bet pagal profesiją ji vaikų darželio auklėtoja. Labai myli vaikus!

Esate taksidermininkas – ar tai nuolatinis jūsų darbas?

Kasdienybėje esu Užpalių kaimo ugniagesys. Alga mūsų labai mažytė ir išgyventi su tokia neįmanoma. O pagal profesiją esu batsiuvys. Po vidurinės mokiausi Vilniaus buitininkų mokykloje, kuri dabar vadinasi Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centru. Ten mokėsi visi, kas norėjo tapti virėjais, kirpėjais, siuvėjais. Po studijų kurį laiką dirbau batsiuviu Utenos buitinių paslaugų kombinate.

Atgavus nepriklausomybę, šie kombinatai pamažu iširo ir įstojau į Energetikų mokymo centrą, kur tapau profesionaliu degalinės darbuotoju. Padirbau trejus metus ir kaip daugelis kitų tada išvažiavau į Londoną užsidirbti. Kartu su draugu priemiestyje radome darbą šiltnamyje. Išdirbau ten septynis mėnesius.

Anksčiau niekada nebūčiau pagalvojęs, kad išvažiuosiu į užsienį. Prisimenu, kaip mokykloje galvodavome – kam tos užsienio kalbos? Mano mokykloje mokė prancūzų. Buvau įsitikinęs, kad ji man niekada nepravers, kad niekada negalėsiu išvažiuoti į Prancūziją, bet jau esu ten buvęs! Vėliau grįžau į Lietuvą.

Tapote savo pomėgio ir darbo – taksidermijos – profesionalu, bet viskam būna pirmas kartas. Kaip prasidėjo taksidermininko istorija?

Dėl visko kalta nugaišusi voverė. Radau ant kelio nutrenktą gyvūnėlį, paėmiau į rankas ir iki širdies gelmių panorau išsaugoti jį gražų, tarsi gyvą. Tėvo draugas senais laikais kaip savanoris padėjėjas dirbo Kauno zoologijos muziejuje. Paėmiau voverę ir nuvykau pas jį. Prašiau, kad padarytų iškamšą, o jis atsakė: „Sėskis, parodysiu kaip. Jeigu patiks, galėsi pats iškamšas daryti!“

Buvo labai įdomu. Tais laikais viską darydavo šiek tiek kitaip. Tokių technologijų ir medžiagų dabar niekas nebenaudoja. Akis anksčiau darydavo iš organinio stiklo, į iškamšą dėdavo šiaudų, vatos. Cheminės priemonės irgi buvo kitokios. Po šios pamokos tėtis padėjo man tą voverę paruošti. Deja, jos nebėra, ir net nuotraukos neturiu.

Mano domėjimasis taksidermija vis labiau augo. Skaičiau, tyrinėjau, pradėjau daryti pirmąsias iškamšas. Pradžioje viskas buvo tikrai blogai, bet esu labai atkaklus ir rankų nenuleidau. Reikėjo kelerių metų, kad pasiekčiau priimtiną kokybės lygį.

Kartą po ranka pasitaikė kažkoks rusiškas medžioklės žurnalas ir ten pamačiau skelbimą, kad Sankt Peterburge parduodami gyvūnų manekenai, akys, žandikauliai ir įvairios kitos detalės bei medžiagos. Paėmiau telefoną ir paskambinau nurodytu numeriu. Užsakiau daug įvairių reikmenų ir taip net radau labai gerą draugą Vladimirą Demčenko. Pradėjome dažnai susiskambinti, aptarti taksidermijos naujienas, įvairius metodus.

Paskui jis pakvietė mane į svečius: „Atvažiuok į Peterburgą, parūpinsiu tau vietą taksidermininkų dirbtuvėje mokytis.“ Pasidariau vizą ir išvažiavau pas jį dviem savaitėms. Taip patekau į Vadimo Sucharevo studiją. Mane priėmė labai maloniai. Paruošiau ten du darbus ir grįžau į Lietuvą. Po metų vėl apsilankiau, dabar esame draugai: jie pas mane svečiuojasi, aš pas juos.

Modestas Abukauskas

Kas yra Sucharevo studija?

Tai labai garsi taksidermijos bendrovė, kur puikūs meistrai kuria pasaulinės kokybės meno kūrinius. Jų studentai – talentingi ir patyrę taksidermininkai – stebi meistrų darbą ir mokosi, stengdamiesi perprasti įvairiausius niuansus ir darbo paslaptis. Ten galima įsigyti aukščiausios kokybės medžiagų iškamšoms kurti.

Minėjote, kad internete galima įsigyti įvairių medžiagų ir detalių, net ir žandikaulių. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad kiekvienas norintis gaminti lapės, vilko, meškos, kiaunės ar kito gyvūno iškamšą, gali įsigyti paruoštą rūšį atitinkantį dirbtinį žandikaulį.

Yra tokia medžiaga paracast. Pavyzdžiui, jeigu medžiotojas nori į iškamšą įdėti originalią sumedžioto vilko žandikaulio kopiją, ji dedama į silikoną ir gauta forma pripildoma parakasto. Paskui jis nudažomas ir išeina kone tikras gyvūno žandikaulis.

Žandikaulius ir perku, ir pats darau. Kainos prasme tai pernelyg nesiskiria: ir žandikauliai, ir medžiagos jiems gaminti palyginti brangios.

Taksidermija tam tikra prasme panaši į sportą: meistrai stengiasi pranokti vienas kitą, rengia parodas ir rungiasi. Turite net savo Europos ir pasaulio čempionatus. Esate dalyvavęs?

Taip, kartu su Sucharevo studijoje sutiktais taksidermininkais, kurie ten mokėsi tuo pačiu metu kaip aš, 2012 metais dalyvavome Europos taksidermijos čempionate Zalcburge, Austrijoje.

Man iki medalio pritrūko vos kelių gramų. Svarbiausia, kad pamačiau savo klaidą. Tokio rango varžybose reikšminga kiekviena smulkmena – buvau palikęs iškamšos kojoje adatą ir teisėjai tai pastebėjo.

Apskritai dalyvauti čempionatuose labai naudinga – sutinki labiau patyrusių ir įgudusių žmonių, gali iš jų mokytis. Randi naujų draugų, išpleti savo galimybes ir požiūrį į visą taksidermijos sritį. Labai gera patirtis.

Dabar pas mane važiuoja draugai iš Latvijos, Rusijos, Ukrainos ir kitų šalių. Su dalimi susipažinau Zalcburge. Kartu ką nors darome. Aš rodau, ko išmokau, jie man irgi ką nors atskleidžia. Taip kartu tobulėjame.

Manau, kad kitais ar dar kitais metais vėl važiuosiu į Europos taksidermijos čempionatą. Idėjų kol kas neturiu, bet tai tikrai bus koks nors paukštis. (Pamatyti Europos taksidermijos čempionato galeriją ir sužinoti apie įvykius galima svetainėje eurotaxidermy.eu – aut. past.)

Kaip su konkurencija?

Dabar Lietuvoje vis daugiau meistrų nori apdoroti trofėjus, dėti ragus ant lentelių ir bando daryti iškamšas. Dažnai man klientai sako sakralinę frazę „Ten pigiau!“ Visai kaip parduotuvėje. Vienoje vietoje pigiau, kitoje brangiau, bet kokybė niekada nebus vienoda. Sakau jiems: jeigu koks meistras daro brangesnes iškamšas, reiškia, kad jis dirba geriau negu aš. Tas, kuris pasirengęs dirbti už mažesnę sumą, daro blogiau nei aš. Telieka pasirinkti.

Pavyzdžiui, pas mane uždėti stirnino ragus ant medaliono kainuoja 25 eurus. Kiti šį darbą padaro už 10 ar 12 eurų. Visada stebiuosi, kaip galima taip pigiai daryti visą dieną trunkantį darbą, be to, medalionas irgi kažkiek kainuoja.

Mane visada stebina medžiotojai, negailintys pinigų automobiliui, karabinui ir aprangai, bet negalintys sumokėti už gerai paruoštą trofėjų.

Kas jus motyvuoja? Ką jums reiškia gaminti iškamšą?

Labiausiai norėjau išsaugoti savo trofėjus. Kartais darau iš ant kelio rastų gyvūnų, paukščių. Tėtis turėjo vieną stirnos galvos iškamšą, padovanotą draugo. Ji buvo labai kokybiškai ir gražiai pagaminta. Meistras, kuris taip moka ir pasiekė tokį lygį, yra laimingas žmogus!

Paukščių iškamšos

Koks populiariausias užsakymas?

Anksčiau būdavo šernai, tada briedžių galvos. Užtat stirninų iškamšos iki pečių – palyginti retas užsakymas.
Papasakokite apie patį taksidermijos procesą.

Man patogu, jeigu medžiotojas nuima planuojamos iškamšos odą su galva. Aš nuimu ją nuo galvos, plaunu, išdžiovinu. Nuimant odą nuo ausų, reikia naudoti skalpelį. Odą sūdau, kitą dieną druską pakeičiu. Galima naudoti pikelį – jo sudėtyje yra acto rūgšties, druskos ir vandens. Jei gyvūnas sumedžiotas vasarą, į litrą reikia įberti porą gramų formalino, kuris leis geriau išsaugoti vilną. Apdorojamą odą reikia pusvalandžiui įdėti į eulaną. Tai toks skystis, kuris apsaugo kailį nuo kandžių ir kitų vabzdžių.

Paskui nuo vidinės odos pusės nuimamos visos plėvelės ir riebalai. Dar pora manipuliacijų ir odą galima dėti ant manekeno. Tai daroma, kol oda šlapia. Tada ji susiuvama ir pritvirtinama mažomis adatėlėmis, kad išdžiūvusi nesitrauktų, nesideformuotų.

Dirbtinės galvos žandikauliuose yra tokie grioveliai, į kuriuos įspaudžiami gyvūno lūpų kraštai. Kai oda išdžiūva, užglaistomos ir uždažomos įvairios plyšių ar defektų vietos. Vilną galima net nuspalvinti, jeigu reikia.
Akis perku internetu iš Rusijos, Amerikos, Maltos. Modernios dirbtinės akys, kurių kaina didesnė, yra labai kokybiškos.

Ar iškamšų manekenai daromi visomis įmanomomis pozomis?

Neįmanoma rasti manekenų, kurie atitiktų kiekvieno meistro fantaziją. Manekeno išvaizda yra tipinė kokiai nors rūšiai. Jie daromi standartinėmis pozomis, bet kiekvienas meistras turi galimybę pasitelkti vaizduotę ir savo rankas. Manekenai daromi iš porėto putplasčio, kurį lengva pjaustyti. Norint pakeisti letenos poziciją ar kūno išlinkį, supjaustyto manekeno dalys sujungiamos specialiomis putomis, joms suteikiama forma.

Ką jums pačiam labiau patinka gaminti?

Didesnį malonumą man teikia paukščių iškamšos. Į Europos čempionatą Zalcburge irgi nusivežiau paukštį. Tai buvo pelėda, kurią radau nugaišusią prie elektros stulpo. Važiavau į Aplinkos apsaugos tarnybą, kad gaučiau dokumentus, jog paukštis ne sumedžiotas, o nugaišo dėl kitų priežasčių.

Esu daręs tetervinus ir kurtinius, kurių medžiotojai atsiveža iš medžioklės Rusijoje, bet su Afrikos gyvūnais neužsiimu. Esu dėjęs afrikinių gyvūnų ragus ant medalionų, bet iškamšų nedarau.

Gyvūnų iškamšos

Kokią medžioklę labiausiai mėgstate?

Man patinka paukščių medžioklė. Dažnai kartu su draugais medžiojame antis. Buvau ir Rusijoje, bet sumedžioti kurtinio man nepasisekė. Aišku, medžioju ne tik paukščius.

Susiję straipsniai

Turiu nuostabių stirninų trofėjų, esu jų medžioklės gerbėjas. Kai prasideda sezonas, man gali šernas prie bokštelio išlįsti, aš vis tiek nešausiu. Vyrai keikiasi, klausia kodėl, bet man tuo metu šernai neatrodo įdomūs.
Turiu dvejus elnių ragus – abeji labai gražūs, o vieni jų parodoje gavo medalį. Turiu dar briedį, kurį sumedžiojau draugo medžioklės plotuose. Turiu kelis šernų trofėjus. Vienam jų trūksta ilties – nulaužta iki dantenų.

Į Afriką važiuoti nenoriu, bet norėčiau į Rusiją. Reikia pasakyti, kad ir Lietuvoje yra daug įdomių medžiojamųjų gyvūnų ir medžioklės būdų. Mūsų klube anksčiau nebuvo elnių, o dabar jau atsirado. Nėra ko kitur ieškoti laimės. Ir čia gerai!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.