Ilgai prašiau Erikos interviu. Ji vis mandagiai atsisakydavo… Na, vis dar ne laikas, gal vėliau… Man norėjosi ją pakalbinti, nes tiek metų ją matome lietuvių skalikų, laikų parodose teisėjaujant ringe, lietuvių skalikams skirtuose renginiuose, o kartais sutinkame „valdiškuose namuose“. Norėjosi išgirsti jos požiūrį į gamtą, medžioklę, žmones, šunis ir aplinkosaugą. Ir štai tas „vėliau“ išpuolė per Erikos 36-ąjį gimtadienį. Sveikiname!
Daugelis Eriką pažįsta kaip nacionalinės kategorijos teisėją. Ji teisėjauja medžioklinių šunų eksterjero parodose: terjerų, laikų, pėdsekių, skalikų – iš viso per 18 veislių. Medžiotojos patirtis ir įgytos žinios leidžia objektyviai įvertinti medžioklės pagalbininkus bandymuose ir varžybose. Medžiotoja aktyviai dalyvauja Lietuvių skalikų augintojų sąjungos renginiuose.
Pabaigusi Ekologijos ir aplinkotyros bei aplinkos apsaugos politikos studijas universitete, pašnekovė ilgus metus ragavo aplinkos apsaugos inspektoriaus duonos Aplinkos apsaugos departamente. Šiuo metu, kaip pati sako, gali ramiau atsikvėpti, sulėtinti tempą, nes pakeitė darbovietę – tapo Pakruojo rajono savivaldybės ekologe. Išties Erika yra iš tų žmonių, kurie nuoširdžiai myli savo darbą ir juo gyvena.
Meilė gamtai
Parūpo sužinoti, kas šiai medžiotojai įskiepijo meilę gamtai, ir štai atsakymas nenustebino: „Visi mes turime būti dėkingi už tai, kuo tapome, artimiausiems žmonėms. Šviesaus atminimo senelis Adolfas buvo eigulys. O taip jau tarybinės ir gyvenimo peripetijos dėstėsi, kad augau pas senelius, kaip ir daugelis vaikų tuo metu. Tai visai ne juokas, kad augau miške tikrąja to žodžio prasme. Su seneliu visada būdavau miške. Žiemą kirtimus prižiūrėdavome, pavasarį eglučių sodinti eidavau, vasarą laukdavo jaunuolynų šviesinimas, o rudenį grybaudavau. Pamenu, pirmoje klasėje visi vaikai mokėjo skaityti ir rašyti, išskyrus mane, bet nemačiau bėdos – laiką, skirtą skaitymui, mieliau skirdavau lakstymui po mišką. Pagal šios dienos taisykles ir įstatymus, taip, kaip augau aš, augčiau vaikų namuose, nes, ko gero, viskas būtų pavadinta vaiko nepriežiūra“, – nusijuokė pašnekovė.
Kadangi gyveno seneliui priskirtoje eiguvoje, Erika dažnai išeidavo į mišką. „Iš kur seneliams tada buvo tiek pasitikėjimo ikimokykliniu vaiku, kad nepaklys miške ir grįš su pintine grybų, nesuprantu. Šiais laikais sutikus tokį vaiką būtų skandalas. Anuomet žmonės reaguodavo draugiškai, kažko paklausdavo, pakalbindavo ir tiek. Ko gero, šiuo metu lauktų perdėta panika ir skambutis pagalbos tarnyboms. Kai tokie pasivaikščiojimai užsitęsdavo ar tapdavo stipriai per dažni, seneliai turėdavo vienintelį man veikdavusį metodą tam pristabdyti – sakydavo, kad į vieną kvartalą ant kalno atvyko čigonų taboras ir, jeigu šlaistysiuos po miškus, išsiveš“, – šypsojosi Erika, prisiminusi senelių priesakus.
Pašnekovė pamena, kai tėtis tapo medžiotoju. Ji kartu vykdavo į medžiokles, nors buvo dar visiškai vaikas. „Buvau labai pastabi ir žvėrį pirmesnė pastebėdavau dažniau už tėtį. Tačiau būdavo ir taip, kad lapę su katinu dažnai sumaišydavau, tai kartais sėkminga lapių medžioklė per mane neįvykdavo, – juokėsi Erika ir tęsė pasakojimą. – Jau turėdama savo vaikų, vienoje tėvų diskusijoje su vaikų teisių specialistais buvau paklausta dėl nepilnamečių vaikų medžioklėje. „Ar tai tikrai gerai, juk itin pavojingas pomėgis?“ Atsakiau iš praktikos: pati augau miške, į medžioklę su tėčiu eidavau nuo mažumės. Man gamtoje viskas atrodė įdomu, prasminga. Manau, kad žinojimas, ko nori, ir buvimas tam tikroje aplinkoje tau duoda žinių, patirties bagažą ateičiai. Čia stereotipų neturėtume taikyti, o džiaugtis, kad jau mažas vaikas turi kryptį ir gyvenime žino, ko nori, o paskui pats atsirinks ar gyvenimas nublokš ten, kur reikia. Tik dėl viso to žinių bagažo tapau savo srities specialiste“, – savo tvirtą nuomonę argumentavo medžiotoja.
Medžioklė
„Būdama maža, stebėdavau mūsų eiguvos būrelio medžioklę pro langą. Visada matydavosi šunų, nes medžiojo garsus ir visiems žinomas šviesaus atminimo kinologas Antanas Grinius. Smagiausia būdavo, kai priklysdavo koks šunelis po medžioklių. Kiek pamenu tų laikų madas, visi būdavo Džekiai. Tuomet galėdavau pasijusti laikinai turinti medžioklinį šunį. Na, o trumpai pasidžiaugus atvykdavo tikrieji savininkai. Jau būdama vaikas supratau, kad medžioklinį šunį aš būtinai turėsiu“, – pasakojo Erika.
Pašnekovę traukė urviniai šunys. Pirmasis medžioklinis jos šuo buvo šiurkščiaplaukis foksterjeras. Kaip būsimai šunų ekspertei papuolė su dideliais trūkumais, perkandomis ir t. t. Nepaisant to, šunelis buvo puikus kompanionas ir medžiotojas. Tačiau gyvenimas neilgai leido kartu medžioti. Vėliau, minėto šviesaus atminimo kinologo A. Griniaus dėka, pas Eriką atsirado trumpaplaukė foksterjerė, paskui ji įsigijo rusų europinę laiką. „Džiaugiausi, nes tuo metu turėjau puikiai dirbančią porą. Daugiausia medžiodavau urvuose, buvo labai įdomi mangutų ir bebrų medžioklė su šunimis“, – pasakojo medžiotoja.
Pašnekovė pamena pirmą medžioklę tykant, kai praleidusi vakarą medyje ir pamačiusi tik gervę į bokštelį paskui nelipo kokius penkerius metus – tai jai atrodė kaip laiko švaistymas. „Turint šunų ir norint, kad jie dirbtų ir „teisingai elgtųsi“ medžioklėje, tenka eiti į varymus, tad didžioji gyvenimo dalis prabėgo varyminėse medžioklėse. Metams bėgant, didėjant darbų tempui, smagu jau ir bokštelyje palaukti, tai tampa kaip poilsis“, – prisipažino nuomonę pakeitusi medžiotoja.
Pašnekovė teigia, kad medžioklė šiuo metu tapo retesnė šventė, galbūt tam tikra prasme įgavo kitą atspalvį: patinka bendrauti, vykti į svečius, stebėti kitų tradicijas, patirtį. „Kai laukiausi antrojo sūnaus, žinojau, kad bus Hubertas. Prieš keletą metų vardas buvo kritikuotinas, bet Hubertas laksto džiaugsmingai ir, kaip juokauju, mamai primins, kas gyvenime buvo svarbiausia. O ir medžiotojų šeimoje toks asmuo būtinas. Aišku, vaikai renkasi savo kelią, bet manieji – Jogaila ir Hubertas – tikrai džiaugsmingai vyksta į renginius, džiaugiasi keturkojais, medžiotojų šventėmis. Didysis Jogaila jau norėtų į medžiokles, bet rūpinasi, kur padėsime mažąjį Hubertą, nes ir jis norės! Vyrui Tomui esu labai dėkinga už pagalbą, kad būdamas ne medžiotojas supranta, toleruoja ir laimina žmonos pomėgius, sudaro jiems galimybių tiek moraliniu, tiek laiko, tiek finansiniu atžvilgiu, – pasakojo Erika ir pridūrė: – Medžioklė man dabar turi daug atspalvių. Tai nėra vien žvėries nukovimas. Tai buvimas gamtoje, bendraminčių būryje, pokyčių stebėjimas. Šiuo metu svajoju gyvai, natūralioje aplinkoje pamatyti lūšį. Toks noras: eini eini ir sutinki, nes to dar neteko patirti“, – atviravo Erika.
Žurnalas Medžioklė dabar ir TikTok!
Pažintis su kinologija
„Visada buvau atkakli, o ir pasisekė, kad tėvų draugas buvo garsus kinologas. Pamenu, labai norėjau šuns. Tad skindama pas a. a. Antaną vyšnias sugalvojau: gal jis turi šuniukų ir gali man padovanoti. Nekuklus septynmetės noras kainavo daug gėdos tėvams, bet garsus kinologas vaikui neatsakė „ne“, kaip ir ūgtelėjus primygtiniams norams kartu vykti į šunų parodas, bandymus. Žinau, kad iki manęs su juo vykdavo vaikinas, kuriam jis perteikinėjo žinias, ir sakė, kad mokė vieną, tam pabodo, nepradės su antru… Vis dėlto susidėliojo taip, kad Antanas manimi patikėjo. Parodos būdavo gausios lankytojų. Malonu buvo susitikti, pažinoti ir semtis žinių iš tokių senosios kartos kinologų kaip Vytautas Klovas. Smagu būdavo paklausyti praktikų, teisėjų ir veisėjų diskusijų ir semtis patirties“, – apie kinologės kelio pradžią dalijosi pašnekovė.
Kiek mažiau Eriką domina paukštiniai šunys. Ji turėjo dratharą ir įsivaizdavo, kaip su juo medžios paukščius, bet laiko ar noro stygius pakreipė planus. „Visos veislės geros, bet būtent paukštiniams aš dar nesubrendusi. Visada maloniai laukiu laikų ir skalikų parodų. Tai ne tik darbas, bet ir puikus laikas, kur sutinkami seni pažįstami, pasidžiaugiama jų pasiekimais, matomas įdirbis ne tik iš šunų eksterjero, bet ir darbinių savybių ar jų išsaugojimo…
Mėgstu lietuvių skalikus. Tai mūsų nacionalinė veislė. Tuo turime džiaugtis ir didžiuotis. Skalikas tapatinamas su didikų medžioklėmis dvaruose. Šiais laikais, ko gero, didikų nėra, liko tik turtingi, bet skalikas jiems nėra būtinas atributas. Labai gaila. O kalbant apie šių laikų madą, Lietuvių skalikų sąjungos nariai plėtoja gražią tradiciją: rengdami parodas keliauja per dvarus – ten, kur virė tikrasis gyvenimas. Taip šiandien atgimsta graži medžioklės tradicijų butaforija.
Lietuvių skalikai atraktyvūs, gero temperamento, todėl tapo ne tik medžiotojų draugais, bet ir šeimos šunimis. Tai, žinoma, kelia tam tikrų būgštavimų, nes tai medžioklinis šuo ir būtina išsaugoti darbines savybes. Keičiamės mes, keičiasi ir šunys. Man atmintyje išlikę, kad skalikai stambūs, stiprūs šunys, nors standartas leidžia ir smulkesnius. Koks vaizdinys išlikęs, tokio ir pageidauju. Visada simpatijas atiduodu masyvios, stiprios konstitucijos individui. Ir čia išlikę mitų, kad skalikai po pirmo varymo dingsta ir medžioja sau. Jie turėtų būti griaunami. Tuo įsitikins visi, pamedžioję su šiais šuneliais“, – tvirtino medžiotoja ir kinologė.
Erika dar kartą pabrėžia, kad šie šunys tikrai gero temperamento – mažasis Hubertas tikrina ir dantų būklę, ir uodegos sukibimą su kūnu, kinko į roges, o šuo išlieka tolerantiškas. „Baisiausia, kad nuvykęs į parodas tai daro ir kitiems šios veislės šuneliams, bet šunys išties puikaus charakterio“, – tikino pašnekovė.
Savęs kaip teisėjos ji vertinti nelinkusi: „Esu ne visada teisi. O ir už ringo stovint visada geriau matosi, – nusijuokė. – Sutinku, bet kiekvienas sprendimas priklauso nuo veislės žinojimo, anatominių žinių, o ne vien tuščio standarto iškalimo. Tiek parodos, tiek lauko bandymai reikalauja daug laiko, popierinės dokumentacijos, galbūt ne visada spėju medžiotojams padaryti šventę ir pabendrauti, paaiškinti. O medžiotojai yra įpratę ir pageidauja, kad šuo būtų aptariamas, tačiau teisėjavimą reglamentuoja darbo reglamentai, yra šuns įvertinimui skirtas laikas. Visiems sakau: prašau klausti, diskutuoti prieš ir po parodos, nes mus vienija bendras tikslas, bendri planai, lūkesčiai ir vizija.“
Požiūris į medžiojančius su šunimis
Pašnekovė teigia jaučianti nuoskaudą dėl dažnai netinkamo požiūrio į medžiotojus su šunimis. Požiūris dažnai priklauso nuo medžioklės sezono laiko: kinta link teigiamo, kai ateina varyminės medžioklės arba kai keturkojis reikalingas sužeisto žvėries paieškai. „Medžioklė su šunimis visada kelia daug emocijų, tačiau paruošti ar turėti gerą medžioklinį šunį reikia laiko, nuoseklaus darbo, o ir nemažai išlaidų, – teigė Erika. – Leidžiu sau pajuokauti: juk sakoma, kad posakį, jog moterys myli vyrus, kurie turi daug pinigų, sugalvojo vyrai, kurie jų neturi. Taip ir medžioklė su šunimis apipinta legendų ir išankstinių nuostatų.“
Erikos nuomone, vis dar trūksta pagarbos šiam būdui. Jeigu jau norima tokios medžioklės, tada keturkojai vertinami – norima, kad jie dirbtų nepriekaištingai, būtų produktyvūs, paklusnūs. „Akibrokštas, kad norima tobulai dirbančių šunų nesudarant sąlygų jiems tokiais tapti. Mat šunys išvaiko žvėris… Iš kur šis stereotipas atsiradęs – nežinau. Būkim atviri, šunininkai dažnu atveju nėra mylimi nariai būreliuose, nes kitiems „išvaikys“ žvėris, „išmedžios“… Kitas labai „gražus“ požiūris į laikas – išpjaus, papjaus… Bet juk gerai dirbantis šuo dažniausiai tarnauja ne vienam asmeniui, o visam būreliui ar net keliems. Svarstau, kodėl neteisiama už tai, kad į tykojimo bokštelį praktiškai įvažiuojama automobiliu, kad nereikėtų laiptais lipti? Na, supraskime, kad visi medžioklės būdai yra aprašyti Medžioklės taisyklėse, kad kiekvienas asmuo yra individualus ir reikia gerbti kolegų pasirinkimą, sudaryti galimybes mėgstamą medžioklės būdą eksploatuoti“, – savo mintis dėstė šunininkė.
Pašnekovė mano, kad šiandien visuomenės požiūris į medžiotojus ir medžioklinius šunis, ribojimai dėl afrikinio kiaulių maro, COVID-19 pandemija ir t. t. nedavė teigiamo efekto medžioklinei šunininkystei. O tai stipriai atsispindi teisinėje bazėje. „Daugelis prisimins, kad seniau, norėdamas vestis į medžioklę šunį, turėjai turėti jo kilmės dokumentą, dabar medžiokliniais šunimis tampa kas nori. Daug metų taisyklėse buvo prierašai apie reikalavimus medžiokliniams šunims, kurie, pasirodo, buvo skirti tik žmonėms klaidinti, nes niekas nežinojo, kaip pagal tokius reikalavimus turėtų vykti šunų patikros, kas jas turėtų vykdyti, galiausiai – kokie šunys turi atitikti medžioklinio šuns statusą, – dėstė Erika. – Nemaža pasipriešinimo banga buvo kilusi dėl invazinių rūšių medžioklės tamsiuoju paros metu. Šis pasipiktinimas, lyg būtų maža visokių visuomeninių organizacijų, didžia dalimi ėjo iš kitus medžioklės būdus proteguojančių kolegų, kuriems kai kada tiesiog trūksta žinių, faktais grįstų momentų apie šunis ir medžioklę su jais. Neatrodome vieningi ir nebūsime gerbiami, kol vienas į kitą rodysime pirštais. Dėl medžioklės būdų turėtume turėti tolerancijos, jausti pagarbą kiekvienam ir ją rodyti, o ne galvoti tik apie savo pasirinkimą.“
Medžioklė su šunimis yra būdas, o ne žiaurus elgesys su gyvūnais. Kvestionuojamas klausimas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais ir visada rišamos sąsajos su šunimis. „Na, būkim atviri, prisiminkime, kad turime tradicijas, tad turime turėti ir teisingą požiūrį į tam tikrus natūralius procesus, o ne bijoti visuomenės grupės, kuri rėkia garsiau. Yra daug rimtesnių problemų. Pavyzdžiui, nesena diskusija dėl antkaklių su elektrošoku. Apie šunį pagalvojama, o kodėl apie žmogų – ne? Galbūt gyvenu ar dirbu tokiose situacijose, kad elektrošokas nuolat juntamas, o juk norėčiau būti visada glostoma, tačiau…“ – dėstė savo įžvalgas Erika.
„Nutrenkę ir sužaloję stirną kelyje, nebijokime spaudai ar visuomenei pasakyti, kad būtina nutraukti gyvūno kančias medžiotojams padedant, o ne bijokime visuomenės ir sakykime, kad stirnaitę mes gydysime. Kur mes ją gydysime? Kokiomis lėšomis? Jei manęs kaip žmogaus sveikatos sistema negydo… Vadinkime viską tikraisiais vardais ir išmokime hiperbolizuotą požiūrį bei meilę atskirti nuo įprastų problemų, – teigė medžiotoja. – Jokiu būdu nekalbu apie kraštutinumus. Nepamirškime, kas yra varomoji jėga pagal Darviną – tai natūrali atranka, išlieka tik ištvermingiausi. Tas pats galioja visoms rūšims, net ir žmogui. Kartais pagalvoju – geriau būti medžiu ar gyvūnu, nes teisių ir vertės turėčiau daugiau. Jokiu būdu nežeminu ir neignoruoju visko, bet šiuo klausimu turėtume būti kaip medžiotojai, šunininkai palaikomi, o procesas ne žeminamas, bet pristatomas kaip būtinas atributas. Neteisinu neleistinų situacijų, pažeidimų ir panašiai, bet vis medžiotojai patenka į kadrą kaip interesų grupė. Tik klausimas, kur dingsta kiti interesai ir grupės, kodėl jos nėra matomos? Juk šitiek veiklų aplinkui. Kodėl KET pažeidimas nėra toks baisus kaip medžioklės pažeidimas, nors palyginę statistiką pamatytumėme, kad skaičiai nelyginami“, – neteisingą požiūrį į medžioklę komentavo Erika.
Aplinkosauga – gyvenimo būdas
Pašnekovė teigia visada žinojusi, kad dirbs aplinkosaugoje. „Mačiau save šioje srityje ir maniau, kad galiu dirbti šį darbą. Dabar spaudoje matome nuolatinius kvietimus prisijungti prie šios srities specialistų komandos, keliamos diskusijos dėl šių specialistų kvalifikacijos, atlyginimų ir panašiai. Kai pradėjau dirbti, nebuvo tokios specialistų kaitos, o atėjimas į šią sritį nebuvo lengvas išbandymas, kaip ir tolimesnis darbas. Sritis plati, reikalingas didelis žinių bagažas ir platus jų spektras. Kartais žmonės šį darbą mato ir supranta visai kitaip“, – teigė specialistė.
Erika sako, kad aplinkosauga – tai jos gyvenimo būdas. „Manau, darbu ir gyvenimu stengiausi padėti žmonėms, kad būtų poslinkis, pokytis, kad žmonės keistų požiūrį. Kaip sakoma, jeigu nenori dirbti, pasirink savo hobį. Tačiau atėjo toks laikas, kai nuveikti darbai, krūvis nebepateisino atiduodamos energijos, sau ir kitiems keliamų lūkesčių, tikslų, galiausiai, tavo laisvo laiko, pavogto iš šeimos. Būtų kas pasakę, kad atsisveikinsiu su šia sistema, ko gero, būčiau pralošusi gana didelę sumą, bet niekada nesakyk „niekada“. Didysis sūnus sako, kad jau niekad nenorėtų būti aplinkosaugininku, nes mamai skambina kas nori, kada nori, visada visko klausia. Vaikai, vyras, tėvai matė šio darbo realijas iš arti, teko naudotis jų gerumu. Tik kartais ir juokinga, kai einame mišku, o didysis sūnus klausia: „Kaip manai, mama, ar tai daroma su išduotu leidimu?“ Arba su klasės draugais fotografuoja prišiukšlintą upę ir liepia surasti teršėjus. O tie teršėjai juk ne kas kitas, o dorovingieji piliečiai. Siekiamą efektą sudėtinga išgauti šioje srityje, nes turime keistis visi“, – atviravo aplinkosaugininkė.
O ar pavyko pasiekti teigiamą pokytį? „Ne pačiai vertinti. Šįmet, priėmusi sudėtingą sprendimą palikti šią sistemą, pergalvojau, kas nuveikta, ir supratau, kad tas laikas nebuvo praleistas vėjais, kad kiekviena sudėtinga situacija buvo išbandymas, o baigtis buvo sėkminga. Kažkas gal iš to pasimokė, kažkas tam tikrų veiksmų nebedarys. Per tą laikotarpį mokėmės visi kartu keisti požiūrį ir gyventi kitaip“, – pasakojo Erika.
Aplinkosauga, pašnekovės nuomone, nėra vien medžioklė ar žvejyba – tai viskas, ką matome aplink, ką darome, kaip gyvename. „Nesu linkusi hiperbolizuoti, bet gyvename ateities kartų sąskaita, galvojame apie save čia ir dabar. Dažnai susitikus su mokinukais, piliečiais ar senjorais ir padiskutavus apie eilines situacijas aiškiai matyti, kad su savo vartojimu ir komfortiško gyvenimo stiliumi kenkiame kiekvienas ir turime truputį keistis. O kad suprastume realijas, turi būti dialogas. Aplinkosauga ir buvę kolegos visad bus mano širdyje, nes žinau, kad tie, kurie turi tikslą ir dirba sąžiningai, save dovanoja kitiems, o ta dovana tegu būna viltis, kad pasibeldžiame į širdis ir bus pokytis. To jiems ir linkiu – tikėjimo savo darbais, jų prasme“, – kalbėjo viltingai nusiteikusi aktyvi medžiotoja.
Vis dėlto toli nuo šios srities Erika nenubėgo – dirba ekologe savivaldybėje ir toliau susiduria su įvairiais iššūkiais, susijusiais su aplinkosauga: „Ir apie aplinkosaugą, ko gero, galima kalbėti be galo, be krašto. Tik visada sakau: nemuškime kumščio į krūtinę ir nerodykime pirštu į kaimyną, o pagalvokime apie savo gyvenimo būdą. Juk ne paslaptis, kad mes, žmonės, sugebame ir nuotekas pilti, ir atliekas deginti, ir į pamiškę nuvežti. Vis dėlto viskas baisiau atrodo, kai tai padaro kaimynas, didelis fabrikas ar įmonė. Tas pats ir medžioklėje: jis – brakonierius, o man – klaidingas šūvis. Keistis turime visi.“
Palinkėjimas medžiotojams
„Žinokite, kad gyvename iš to, ką gauname, bet kuriame gyvenimą iš to, ką duodame. Siūlau išlaikyti balansą, bet visada daugiau duokime nei imkime. Linkiu teisingo požiūrio, vienybės, mokėjimo bei noro bendrauti ir rasti kompromisą su visomis suinteresuotomis grupėmis.“
Žurnalas Medžioklė dabar ir TikTok!
