Šunys

Aš esu legenda! Laika0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Laikos yra seniausi Eurazijos medžiokliniai šunys, priklausantys špicinių ir primityviųjų veislių grupei, šiaurės medžioklinių veislių pogrupiui. Mūsų dienomis yra kelios laikų veislės. Tai rusų europinė laika, Rytų Sibiro laika, Vakarų Sibiro laika ir karelų-suomių laika, kuri Rusijos ir Suomijos kinologų federacijos susitarimu 2006 metais buvo pripažinta identiška suomių špicui (suom. suomenpystykorva) ir yra FCI (Tarptautinė kinologų federacija) patvirtintų veislių sąraše. Visos laikos priskiriamos FCI penktai grupei.

Europos Šiaurėje yra dar kelios laikų veislės: karelų lokinis šuo (suom. karjalankarhukoira), norvegų briedinė laika – pilkoji ir palyginti nauja juodoji (norv. Norsk Elghund), Norboto špicas (šved. Norrbottenspets), Jemtlando špicas (šved. jämthund), norvegų buhundas (norv. Norsk Buhund) ir kitos laikų veislės.

Laikos skiriasi išvaizda ir šiek tiek darbo savybėmis, atsižvelgiant į kilmės regioną ir jo medžioklės ypatumus. Visos veislės turi smailas, nedideles, stačias ausis, storą vilną, kuplią, į tvirtą žiedą susuktą uodegą. Ūgis 38–63 centimetrai. Didžiausia yra Rytų Sibiro laika, mažiausia – suomių špicas.

Laikos laikomos universaliais medžiokliniais šunimis, tinkamais lokiams, porakanopiams, ruoniams, voverėms, kiaunėms ir įvairiems kitiems žvėrims ir paukščiams medžioti. Vienas medžiotojas yra sakęs, kad laiką būtų galima išmokyti varyti raganosį, jeigu tik Sibire jų būtų. Dirbdamas šuo suranda gyvūną, lodamas patraukia į save dėmesį ir taip parodo, kur yra žvėris, duoda medžiotojui laiko ateiti ir padaryti savo darbą. Teoriškai bėgantį žvėrį ir skrendantį paukštį laika turėtų sekti tylėdama. Tačiau pastebėjimai ir medžiotojų patirtis rodo, kad dažnai šios veislės šunys gena balsu.

Šios medžioklinės veislės istorija yra miglota. Nei literatūroje, nei istoriniuose dokumentuose laikos neminimos. Praktiškai iki XIX amžiaus pradžios. Vien žodinis paveldas – pasakojimai apie medžioklę ir keliones – leidžia įsivaizduoti laikų protėvių išvaizdą. Ypatingo dėmesio laikos sulaukė XIX amžiuje. Daugelis to meto garsių žmonių mini ir aprašo šių šunų išvaizdą ir darbo kokybę, vienas jų yra garsus Rusijos šunų žinovas, žurnalo Gamta ir medžioklė redaktorius ir knygos apie medžioklinius šunis autorius Leonidas Sabanejevas.

Seniau Rusijoje galingiausi ir ištvermingiausi šunys dalyvaudavo specialiose bajorų pramogose – lokių supimo medžioklėje, kuri buvo populiari dar iki išrandant paraką. Dar ilgai po šio išradimo būdavo laikoma negarbinga medžioti lokius šautuvu. Medžiotojas su ietimi, rusiškai vadinama ragatina, vienoje rankoje ir durklu kitoje, kartu su kitu ragatininku puldavo lokį. Šunų užduotis buvo kandant žvėriui į užpakalines letenas ir pasturgalį jį sustabdyti, nukreipti dėmesį nuo medžiotojo. Žmogus turėjo išvengti įsiutusio lokio letenų, įdurti ietį į pasmakrę, kitą galą įsmeigdamas į žemę, taip atremdamas gyvūną į vertikalią padėtį, ir pribaigti jį durklu.

Keletą dešimtmečių laikos turėjo didelę reikšmę Rusijos ekonomikai, nes viena vertingiausių eksporto prekių, vadinamasis minkštasis auksas, buvo kiaunių, sabalų, audinių, voverių ir kitų žvėrių kailiai.

XIX amžiaus kinologai ir medžiotojai kunigaikštis A. Širinskis-Šichmatovas, M. Dmitrijeva-Sulima ir G. Poplavskis aktyviai medžiojo laikomis, populiarino, tyrinėjo šiuos šunis įvairiuose regionuose ir bandė klasifikuoti veisles, taip pat publikavo savo tyrimus ir kelionių aprašus to meto leidiniuose. Šių autorių darbai labai padėjo atsirasti dabartiniam veislės pavadinimui laika. Jie suskirstė apie 10–15 laikų tipų, nors, kaip minėta, kiekvienoje Europos ir Rusijos dalyje jos buvo skirtingos.

Laika

XIX ir XX amžių sandūroje prasidėjo aktyvi plėtra į šiaurės regionus. Maišantis su atvykėlių šunimis, Rytų Europoje ir atskiruose Sibiro regionuose tipinės špiciškos ausys pamažu prarado savo charakteringą išvaizdą ir darbo savybes, o grynakraujų laikų arealas sumažėjo. Ten vis dar vyko griežta natūrali ir dirbtinė atranka. Padedant šiems ištvermingiems šunims, buvo užimti šiauriniai Eurazijos ir Šiaurės Amerikos regionai.

Iš dalies laikų dėka vis dar egzistuoja evenkų, aleutų, čiukčių, eskimų ir kitos tautos. Universalūs laikiniai šunys vežioja krovinius, padeda medžioti, ganyti, saugo, nors kartais tapdavo vieninteliu maisto šaltiniu ir paskui dar ilgai teikdavo žmonėms savo šilumą, tapę kailiniais. Sunkiomis sąlygomis veikė griežta veislės atranka: piemenų šunis, kurie būdavo agresyvūs prieš šiaurinius elnius, užmušdavo, toks pat likimas laukdavo medžioklinių šunų, dirbdavusių sau ir nusinešdavusių grobį suėsti, taip pat kinkomųjų šunų, nebėgdavusių pakankamai toli ir bandydavusių ištrūkti, taip pat visų bailių ir kvailų šunų.

Šiaurės gamtos sąlygomis dėsningai atkrisdavo silpnieji, nerangieji ir pernelyg agresyvūs. Lygiagrečiai laikų kraujas gana dažnai būdavo atskiedžiamas vilko krauju, o tai suteikė šiems medžiokliniams šunims laukiniam plėšrūnui būdingą sumanumą, intelektą, ryžtą pasiekti tikslą ir su niekuo nepalyginimą universalią orientaciją. Itin sunkios gamtos sąlygos ir griežti žmogaus reikalavimai šuns darbo gebėjimams suformavo labai protingą šunį, kuris ne tik kone skaito žmogaus mintis, bet ir apskaičiuoja būsimus jo veiksmus ir net bando paveikti medžiotojo elgesį.

XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje prasidėjo laikų auginimas pagal šiuolaikinį supratimą. 1925 metų naujoji Tarybų valdžia parengė pirmuosius šio tipo medžioklinių šunų standartus, nustatydama penkis porūšius: Ziriano, Karelijos, Vogulos, Ostiacko ir Votsko laikos. Pirmoji tarybinė šunų paroda, kurioje laikoms buvo plačiai atstovaujama, įvyko 1928 metais.

Tyrinėjimai ir mokslinis požiūris į veisimą reikalavo atidžiau peržvelgti veislių standartus ir 1939 metais jie buvo parengti: karelų-suomių, karelų, Komi, Chanti ir Mansi laikos.

Per Antrąjį pasaulinį karą šunų gerokai sumažėjo, bet Rusijoje dar besitęsiant kariniams veiksmams jau nutarta įkurti laikų veisyklų. Iš 65 veisyklų 17 užsiėmė vien laikų veisimu. Tokiam plačiam ūkiui teko parengti dar tikslesnius standartus. 1949 metais buvo priimti laikini keturių laikų veislių standartai: karelų-suomių, rusų europinės, Vakarų Sibiro ir Rytų Sibiro laikų. Praėjusio šimtmečio viduryje TSRS medžioklės ūkio kinologų taryba patvirtino pirmųjų trijų veislių standartus.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Laikos darbo įrankiai yra uoslė, greitis, nuovoka. Ieškodama konkretaus grobio, laika turi gebėti orientuotis miške, atskirti ieškomo žvėries aplinką nuo tokios, kur jo tikrai neras, pasirinkti tinkamą metodą. Vienas pagrindinių laikos darbo elementų yra lojimas. Ne veltui žodis laika yra kilęs iš žodžio lajat (rus. loti). Laikos lojimas yra neatskiriama jos darbo dalis. Tai įgimta savybė, kurią šuniukai paveldi iš tėvų. Miške laikos balsas skiriasi nuo kitų veislių lojimo – jis skaidrus, skambus, charakteringo tembro. Kuo mažesnis šuo, tuo balso tonas aukštesnis. Laikos, turinčios žemą ar užkimusį balsą, nevertinamos, nes tokio balso miške iš tolo neišgirsi. Todėl nepatariama laikyti laikos prie grandinės ir stipriai suveržti antkaklio.

Lietuvoje

Pas mus pagal FCI registruota 40 įvairių medžioklinių veislių. Tačiau realiai dirbančių keturių veislių laikos sudaro daugiau nei visi kiti medžiokliniai šunys kartu. Su kilmės pasais registruota daugiau kaip du su puse tūkstančio laikų, o lyderio poziciją užima Vakarų Sibiro laika. Galbūt to priežastis yra išorinis grožis, panašumas į savo prosenelį vilką, geros darbo savybės ir dydis. Toliau pagal gausumą rikiuojasi juodai balta rusų europinė laika, po jos – Rytų Sibiro laika ir suomių špicas. Vakarų Sibiro laikos pagal skaičių Lietuvoje lenkia kitas tris veisles.

Lietuvos laikų savininkų klubui priklauso 110 žmonių. Vienas bendrijos steigėjų Gediminas Žiukas atsisakė vadovo pareigų šių metų spalį, kad suteiktų galimybę naujiesiems entuziastams plėtoti veislę ir klubo veiklą. Klubo vadovu jis buvo nuo pat 1993 m. kovo 14 d., kai klubas buvo įsteigtas. Tuo metu tai buvo atskira organizacija, kuri nepriklausė Lietuvos kinologų draugijai (LKD). Pradžia buvo gana sunki, nes klubas veikė nepriklausomai nuo LKD ir medžiotojų draugijų. Žinoma, daugeliui nepatiko, kad šunų savininkai perviliojami į naująją draugiją.

Iš pradžių klubas nepripažino FCI sistemos, nes ji nereikalauja medžioklinių šunų darbo bandymų diplomų, norint užsiimti veisimu. Ilgai svarstęs ir permąstęs, Lietuvos laikų savininkų klubas sutiko prisijungti prie FCI sistemos su viena sąlyga – darbo diplomai bus privalomi, norint gauti poravimo leidimą. Buvo sudaryta atskira darbo savybių vertinimo komisija ir nustatyta, kurioms veislėms darbo diplomai bus privalomi. Toliau buvo įsteigti atskiri klubai, pavyzdžiui, varovų, jagdterjerų, vižlų klubai su tokiais pačiais reikalavimais – parodų vertinimas ir darbinių savybių bandymų diplomai. Kiekviena veislių grupė turi savo specifiką ir profilinius egzaminus.

Su laikų darbo bandymais šiuo metu yra painu. Kaltas afrikinis kiaulių maras, dėl kurio mokymai ir bandymai su nelaisvėje laikomais šernais neįmanomi. Vyriausiasis Lietuvos veterinaras, kurį prezidentė Dalia Grybauskaitė paskyrė ekstremalių situacijų komisijos vadovu, vos nustačius pirmąjį afrikinio kiaulių maro atvejį, naujų taisyklių pirmuoju punktu uždraudė laikyti nelaisvėje šernus ir jų hibridus su kiaulėmis. Kodėl toks sprendimas priimtas, neaišku, nes kaipgi aptvare gyvenantis šernas gali pasigauti afrikinį kiaulių marą ir dar apkrėsti miške gyvenančių gyvūnų populiaciją? Ši naujoji sąlyga galioja visoje Lietuvos teritorijoje.

Net jeigu kas tyliai laiko šerną ir naudoja jį šuniui dresuoti, apie tai sužinojus veterinarijos inspektoriams šie asmenys būtų nubausti pinigine bauda ir turėtų didelių nemalonumų. Dėl to oficialūs laikų bandymai su šernu aptvare nevyksta. Be šio tipo darbo egzamino šiuo metu laikoms rengiami bandymai su kiaunėmis. Išdėliojami penkiasdešimties ar dviejų šimtų metrų ilgio dirbtiniai pėdsakai, kiaunė įdedama į ilgą medžiaginį maišą ir pakabinama ant šakos 5–10 metrų aukštyje. Tokį būdą naudoja ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos kinologai. Monvydas Šteinardas iš Alūksnės lankėsi Lietuvoje pasidalyti patirtimi ir dabar rengia tokio tipo bandymus laikoms.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Taip pat rengiami bandymai su barsukais, usūriniais šunimis ir šeškais. Šuo seka ilgus ir sudėtingus dirbtinius pėdsakus su keletu posūkių ir kilpų, kol randa gyvūną, įdėtą į narvą ir paslėptą po kelmu, apdengtą šakomis ir lapais kur nors miške.

Šiuo metu Laikų savininkų klubo specialistai mano, kad reikėtų parengti taisykles ir bandyti įvesti laikų bandymą su antimis, kaip daro kolegos iš Rusijos. Laika yra universaliausias medžioklinis šuo iš visų Lietuvos šunų. Ji gali medžioti net bebrą, nes puikiai moka rasti bebrų olas. Ji suranda, kur yra ventiliacija ir parodo medžiotojui. Jeigu ola pakankamai plati, šuo gali net į ją įlįsti ir išvaryti graužiką laukan. Ypač jeigu bebravietėje nuleidžiamas vanduo. Mažesnės laikos gali įlįsti į olą, įspausti bebrą į aklavietę, kad medžiotojai jį iškastų. Žinoma, laikos išbandomos ir kraujo pėdsakais.

Lietuvoje vyko ir pora bandymų realioje medžioklėje sėlinant. Kol kas diplomai neišduoti, nes taisyklės dar tobulinamos. Dalyvauti gali vienas šuo arba pora. Arba vieno šeimininko du šunys, arba du savininkai susitaria, kad jų šunys dirbs kartu, ir ekspertai vertina jų darbą. Tokioje bandomojoje medžioklėje gali dalyvauti ir medžiotojai, kurie aplink medžioklės ruožą sėdi bokšteliuose arba slėptuvėse. Jeigu laikos iš baro išgena kokį šerną, jį galima sumedžioti. Tokie bandymai realioje medžioklėje vyksta besniegėmis sąlygomis. Taip įdomiau ir sudėtingiau.

Jeigu yra sniego, sąlygos ir užduotis tampa daug lengvesnės. Jeigu pėdsakai matomi, švieži ir šuniui nesunku juos rasti, gali net sumažėti darbo įvertinimas už ieškojimą. Naujose taisyklėse nustatyta, kad bandomojoje medžioklėje bus galima įvertinti ir šuns darbą su kiaunėmis. Jeigu ieškodamas šerno ir jį gindamas šuo ar šunys užuodžia ir suranda medyje kiaunę, šis darbo būdas taip pat gali būti įvertintas ir už jį bus galima duoti atskirą diplomą. Žinoma, jeigu dalyvis suspės pagal laiko limitą.

Kalbant apie dresūrą, buvęs Lietuvos laikų savininkų klubo vadovas G. Žiukas pabrėžia, kad šios veislės šunims privaloma ir būtina bazinio paklusnumo dresūros programa. Visiems! Klaidinga manyti, kad laikos neįmanoma išmokyti, kad šis šuo yra tikras užsispyrėlis, kad nepasiduoda dresūrai ar kad kokiu nors būdu mokymas sugadina charakterį ir natūralius medžioklės instinktus. Jeigu instinktai yra, jų niekas negali sugadinti! Medžioklėje ir darbe instinktas nugali viską. O gautos žinios ir kontaktas su šeimininku padarys medžioklę rezultatyvesnę ir patogesnę.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Tiems medžiotojams, kurie mano, jog laikos nėra dresuotini šunys, G. Žiukas siūlo prisiminti vaikystėje cirke matytus lokius, grojančius muzikiniais instrumentais ar važiuojančius per areną dviračiu. Jeigu kantrybe, nuoseklumu ir protu net lokį galima išmokyti sudėtingiausių triukų, tai toks pats požiūris tikrai duos rezultatų ir dresuojant medžioklinę laiką. Paklusnumas yra būtinas. Kita kalba yra natūralūs instinktai. Jie šuniui įgimti. Viena laika puikiai dirba pati ir nuo ankstyvos vaikystės, kitai reikia ilgesnio laikotarpio, kad suprastų visus darbo niuansus, o dar trečią iš tiesų reikia mokyti.

Čia minėtinos laikymo sąlygos. Laika tikrai yra specifinis šuo, ji turi savo kvapą ir storą kailį. Dažniausiai ji gyvena lauke – kieme ar voljere. Tačiau neabejotinas ir tas faktas, kad namuose, kartu su šeima gyvenantys šunys yra sumanesni, jų kontaktas su šeimininku geresnis, medžioklėje jiems lengviau koncentruotis į žmogaus duotus nurodymus negu dirbti tik savo protu ir sau pačiam. Čia į galvą ateina legendos apie vilkšunius.

Daug istorijų girdėta, kokie puikūs medžiotojai yra laikos ir vilko hibridai. Gediminas atskleidžia, kad prieš keletą metų buvo padarytas eksperimentas. Netgi du. Suporuotas laikos patinas su vilke ir vilkas su laikos patele. Pirmosios kartos vilkšuniukai bijojo žmogaus ir šūvio. Kitos kartos palikuonys, kurie turėjo tik ketvirtadalį vilko kraujo, vis dar bijojo šūvių ir ne itin gerai kontaktavo su žmogumi. Darbo savybėmis jie irgi nebuvo puikūs. Galbūt vilko kraujas davė tvirtesnį skeletą, suktumą, ištvermę, tačiau šie šunys dirba ne šeimininkui, o savo protu ir medžioja sau.

Padarius išvadas, buvo nuspręsta šias linijas iš veisimo pašalinti. Jeigu dabar kokio šuns kilmės pase pasirodo šių kryžminimų palikuonių ar tikras vilkas, poravimo leidimas duodamas nelengvai. Nesigilinus į Rusijoje darytus laikų hibridų eksperimentus, galima kelti keletą klausimų apie šiuos vilkšunius. Medžiotojas, tikintis mitais ir norintis sukryžminti laiką ir vilką, turi atsakyti į tokius klausimus:

Ar norite, kad jūsų šuo iš viso nemokėtų loti?
Ar norite, kad jūsų laika slėptų ir suėstų sumedžiotą paukštį ar stirniuką?
Ar norite, kad jūsų kompanionas sudraskytų didelį žvėrį?
Esate pasirengęs pats kovoti su savo laika dėl lyderio pozicijų?
Jums patiktų naktiniai vokalo pasirodymai?
Ar jums reikia problemų su kitų patinų savininkais apylinkėje ir kolektyve?
Ar jums reikia šuns, galinčio vienu kartu suėsti 10 kilogramų mėsos ir gadinti orą automobilyje?
Norisi kaskart po medžioklės paromis ieškoti šuns, kuris ir iš namų pabėga į tolimas ir ilgas keliones?

Vilko kraujas lemia polinkį eiti toli nuo medžiotojo ir šeimininko, o grynos laikos darbas visiškai kitoks. Klaida manyti, kad šios veislės netinka mūsų gamtos sąlygoms ir medžioklės plotų specifikai, nes esą jų atstovai linkę bėgti toli šalin ir varyti žvėrį kilometrus už baro. Laika gyvūną turi kuo greičiau surasti ir sustabdyti. Kol šuo seka pėdsakus ar gena gyvūną iš paskos, jis tyli. Kai žvėris surandamas, laika suloja. Ji loja ir šokinėja aplink šerną ar kitą porakanopį, stengdamasi jį sulaikyti vietoje. Didelis šernas, kuris šuns pernelyg nebijo, nespruks ir neišsigąs, o bandys ištrūkti iš apsupties ir ramiai keliaus toliau. Laika tikrai išbėgs priešais jį ir vėl bandys sustabdyti arba pamažu kreips jį medžiotojo link, nuolat lodama.

Jeigu medžiojama sėlinant, užteks, jeigu laika tiesiog neleis gyvūnui pabėgti. Labai geri šunys dirba poroje. Dviese daugiau šansų sustabdyti didelį žvėrį, nukreipti jo dėmesį nuo artėjančio medžiotojo ir kito šuns. Viena laika yra pažeidžiamesnė ir daug dažniau patiria sužalojimų, nei tos, kurios dirba dviese.

Žinoma, laikos yra labai ištvermingos, nes Rusijoje, formuojantis veislei, natūrali atranka nebuvo trukdoma ir vyko labai griežta dirbtinė atranka. Dėl to šios veislės praktiškai neserga genetinėmis ligomis ir infekcijomis pernelyg neužsikrečia. Vienas geras pažįstamas, šunų žmogus, pasakojo apie įvykį tarnaujant armijoje tolimoje Rusijos šiaurėje, kur bazuotasi šalia vienos medžiotojų artelės. Joje buvo 20 žmonių ir apie 40 laikų.

Viena kalė, dar prieš leisdama į pasaulį šuniukus, išsirausė olą. Sniego dangos storis buvo apie pusantro metro, bet olos gylis siekė dar metrą. Buvo gili žiema. Lauke –30 °C. Šuniukai buvo atsivesti niekam nepastebėjus ir augo niekieno nematomi. Praėjo maždaug du mėnesiai ir medžiotojų artelės vadovas priėjo prie Sergėjaus (toks mano pažįstamo vardas), prašydamas padėti ištraukti šuniukus, nes šis žmogus turėjo įgimtų gebėjimų bendrauti su visais šunimis.

Sergėjų du vyrai laikė už kojų, o jis ištraukė visus aštuonis šuniukus vieną po kito iš olos sniege. Jie buvo apvaliai nuaugę, ryškia stora vilna, galingomis letenomis ir labai guvūs. Nė vienas nebuvo ligotas ar silpnas. Nė vienam net neašarojo akys. Iš jų vėliau išaugo puikūs medžiokliniai šunys, nors pirmaisiais mėnesiais reikėjo didelio darbo ir dresūros.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.