Šaltinis : A Solo Travaler
Įsivaizduok pasaulį, kuriame pusę metų saulė nenusileidžia, o kitą pusę – nepakyla virš horizonto. Tai – Arktis. Šioje atšiaurioje ir ekstremalioje aplinkoje gyvena unikalūs gyvūnai, kuriems išlikti padeda ne tik šiltas kailis ar platūs kanopų padai, bet ir… akys, gebančios keisti spalvą.
Taip, skamba tarsi iš pasakos, bet tai – gryna mokslinė tiesa. Šiaurės elnių akys vasarą švyti auksiniu ar turkio atspalviu – tai padeda apsisaugoti nuo 24 valandas per parą trunkančios akinamos saulės šviesos. Tačiau kai ateina žiema ir tamsa užkloja tundrą mėnesių mėnesiams, jų akys tampa giliai mėlynos.
Šis spalvos pokytis – ne estetinis kaprizas, o evoliucinis genialumas. Mėlynas atspalvis leidžia elnių akims tapti itin jautrioms šviesai. Net ir menkiausias žiburėlis ar mėnulio atspindys sniege tampa matomas. Iš esmės, šiaurės elnių akys pavirsta tikrais naktinio matymo akiniais – tai leidžia jiems orientuotis ir išgyventi visiškoje tamsoje be jokios papildomos pagalbos. Kol žmonės tamsoje griebiasi žibintuvėlių, šiaurės elniai paprasčiausiai… perdaro savo akis.
Ir kas įspūdingiausia – jie yra vieninteliai žinomi žinduoliai pasaulyje, kurie tai sugeba.
Ilgą laiką tai buvo laikoma gamtos paslaptimi, tačiau tyrimas, kurį atliko Glenas Jeffery ir jo komanda iš Londono universiteto koledžo bei Tromsės universiteto, atskleidė, kas vyksta šių gyvūnų regos sistemoje.
Pasirodo, kaip ir daugelis žinduolių – pavyzdžiui, katės – šiaurės elniai turi už tinklainės esantį atspindintį sluoksnį, vadinamą tapetum lucidum, kuris padeda geriau matyti tamsoje. Įprastai šis sluoksnis spindi auksine spalva. Tačiau žiemą Norvegijoje nušauti šiaurės elniai turėjo giliai mėlynas akis – aukso atspalvis visiškai išnyko.
Kodėl taip atsitinka? Tamsa priverčia vyzdžius nuolat būti išsiplėtusius, o tai padidina akispūdį. Padidėjęs spaudimas veikia tinklainę ir keičia jos atspindžio savybes – iš aukso tapetumas virsta mėlynu. Šis spalvos pokytis padidina jautrumą šviesai net 1000 kartų, leidžiant elniams matyti net menkiausią šviesos šaltinį – mėnulio atspindį, žvaigždes, baltos sniego dangos atspindį.
Įdomu ir tai, kad šis reiškinys būdingas tik tiems šiaurės elniams (arba karibu), kurie gyvena regionuose, kur žiemos metu tvyro 24 valandų tamsa. Kai keletą šių gyvūnų buvo atgabenta į mokslininkų centrą Tromsėje, jų akys po kelių savaičių šviesoje pamažu pašviesėjo iki žalios spalvos. Tam įtakos turėjo net ir miesto šviesos – taip vadinama šviesos tarša.
Šiaurės elniai
Šie nepaprasti padarai – tai šiaurės elniai, arba Rangifer tarandus. Šiaurės Amerikoje jie žinomi kaip karibu. Tai ištvermingi gyvūnai, gyvenantys Skandinavijos, Sibiro, Aliaskos, Kanados ir Grenlandijos tundrose. Jie puikiai prisitaikę prie gyvenimo šaltyje – jų tankus kailis su pūkuotu pamušalu sulaiko šilumą net esant -50 °C temperatūrai, o didelės, plačios kanopos leidžia lengvai judėti per sniegą – tarsi turėtų įmontuotus sniego batus.
Įdomu tai, kad ir patinai, ir patelės nešioja ragus – tai retas reiškinys tarp elninių. Be to, šiaurės elniai – tikri migracijos čempionai. Kai kurios jų populiacijos kasmet nukeliauja iki 5000 kilometrų ieškodami maisto ir geresnių sąlygų.
Šiaurės tautoms šie gyvūnai ne tik simbolizuoja laukinės gamtos stiprybę – jie šimtmečius buvo maisto, drabužių, transporto ir net dvasinio pasaulio dalis. Elnių pėdsakai išraižyti ne tik sniege, bet ir šiaurinių tautų kultūroje.
Tad kai kitą kartą galvosi apie evoliucijos stebuklus, prisimink šiaurės elnius. Gyvūnus, kurių akys tampa mėlynos tam, kad matytų tamsą, o kūnas sukurtas taip, kad ištvertų tai, ko daugelis net negalėtų įsivaizduoti.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
