Cerdanyola del Vallès vietovėje, netoli Barselonos, patvirtinti du afrikinio kiaulių maro atvejai tarp rastų nugaišusių šernų. Tai pirmieji užregistruoti AKM atvejai Ispanijoje nuo 1994 metų, kai šalyje vyko paskutinis didesnis protrūkis. Žemės ūkio ministerijai patvirtinus virusą laukinėje faunoje, kartu su vidaus reikalų ministerija buvo aktyvuotas ekstremalios situacijos planas, skirtas nedelsiant sustabdyti galimą plitimą ir suvaldyti rizikas. Pareigūnai pabrėžia, kad afrikinis kiaulių maras nėra pavojingas žmonėms ir neplinta per kontaktą su užsikrėtusiais gyvūnais ar vartojant kiaulieną, tačiau grėsmė šalies kiaulininkystės sektoriui išlieka reikšminga.
Prenumeruokite čia!
Nors laikomų kiaulių ūkiuose infekcijos atvejų kol kas nenustatyta, pagal tarptautinius reikalavimus vien viruso aptikimas laukiniuose šernuose automatiškai sustabdo visą Ispanijos kiaulienos eksportą į trečiąsias šalis. Kiaulienos produktai sudaro beveik penktadalį viso šalies žemės ūkio ir maisto eksporto, todėl prekybos apribojimai gali turėti didelę įtaką ekonomikai. Ypač jautri yra Ispanijos rinka Kinijoje, kur pastaraisiais metais eksportas sparčiai augo. Vis dėlto tikimasi, kad poveikis gali būti ribotas, nes dar šį mėnesį pasirašytas susitarimas su Kinija numato, jog Pekinas taikys ribojimus tik paveiktam regionui, o ne visai Ispanijai.
Aplink teritoriją, kurioje rasti užkrėsti šernai, jau nustatyta dvidešimties kilometrų priežiūros zona. Visi joje esantys kiaulių ūkiai identifikuoti, o gyvų gyvulių judėjimas laikinai apribotas, įskaitant ir transportavimą į skerdyklas. Žemdirbių organizacijos ragina išlikti ramiai ir pabrėžia, kad dabartinės biosaugos priemonės Ispanijoje yra daug pažangesnės nei prieš tris dešimtmečius. ASAJA Lleidos padalinio prezidentas Pere Roqué akcentuoja, jog situaciją būtina greitai suvaldyti, tačiau tam jau yra gerokai geresnės priemonės nei 1994-aisiais. JARC kiaulienos sektoriaus vadovas Jordi Siscart taip pat reiškia pasitikėjimą Katalonijos ir nacionalinėmis institucijomis, o šernų radimo laikas – vos kelios valandos po nugaišimo – leido tarnyboms reaguoti žaibiškai ir efektyviai pradėti veiksmus.
AKM Ispanijoje iki 1994 metų
Afrikinis kiaulių maras Ispanijoje pirmą kartą nustatytas praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Liga šalį kamavo ilgus dešimtmečius, plisdama tiek laukiniuose šernuose, tiek tarp naminių kiaulių, ypač pietinėse ir centrinėse regiono dalyse. Intensyvi kontrolė, griežtai įgyvendinta biosauga, kiaulienos gamybos struktūros pokyčiai ir vakcinacijos bandymų atsisakymas leido palaipsniui sumažinti viruso paplitimą. 1995 metais Tarptautinis epizootijų biuras oficialiai pripažino, kad Ispanijoje AKM likviduotas. Nuo 1994 metų šalyje nebuvo užfiksuota nė vieno atvejo nei laukinėje faunoje, nei kiaulininkystės ūkiuose, kol 2025 metų lapkritį virusas vėl pasirodė Katalonijoje.
Afrikinio kiaulių maro situacija Lietuvoje
Lietuvoje afrikinis kiaulių maras pastaraisiais metais išlieka rimta, tačiau valdoma gyvūnų sveikatos problema. VMVT duomenys rodo, kad 2024 ir 2025 metais šalyje fiksuojami pavieniai ligos atvejai tarp laukinių šernų, o kai kuriuose ankstesniuose laikotarpiuose protrūkiai palietė ir nedidelius bei vidutinius kiaulių ūkius, ypač rytinėje Lietuvos dalyje. 2025 metais iki šiol AKM atvejų tarp laikomų kiaulių neužregistruota, tačiau stebėsena ir toliau vykdoma itin aktyviai.
Lietuvoje veikia griežtas tiek pasyviosios, tiek aktyviosios stebėsenos režimas. Rasti nugaišę šernai tiriami laboratorijose, sumedžioti gyvūnai tikrinami profilaktiškai, o pagal Europos Sąjungos reikalavimus taikomos zoninės apsaugos priemonės. VMVT pabrėžia, kad pagrindinis rizikos veiksnys išlieka žmogaus veikla, todėl biosaugos priemonių laikymasis ūkiuose yra būtinas. Medžiotojai, nuolat teikdami duomenis ir pranešdami apie rastus gyvūnus, atlieka svarbų vaidmenį ankstyvame užkrato nustatyme ir kontrolėje. Šaltinis čia
Ispanijos atvejis aiškiai parodo, kad net ir kelis dešimtmečius sėkmingai kontroliuota liga gali sugrįžti, jei aplinkybės susiklosto nepalankiai. Laukinių šernų infekcija kelia tiesioginę grėsmę šalies eksportui ir kiaulininkystės sektoriui, o ekonominis poveikis gali būti juntamas plačiai. Lietuvoje situacija šiuo metu yra stabili, tačiau afrikinis kiaulių maras vis dar išlieka viena didžiausių epizootinių grėsmių, reikalaujančių nuolatinio dėmesio ir kontrolės. Patirtis rodo, kad veiksmingiausias būdas suvaldyti virusą yra glaudus valstybės institucijų, medžiotojų ir ūkininkų bendradarbiavimas, griežta biosauga ir savalaikė reakcija į kiekvieną naują atvejį. Naujieji įvykiai Ispanijoje dar kartą primena, jog ši liga niekada iš tikrųjų neišnyksta ir kad budrumas išlieka pagrindinis veiksnys siekiant išvengti skaudžių pasekmių.
Šėrimo ribojimai AAD naudai, mirties lizdai ir medžiotojų migracija. Pokalbiai apie medžioklę #79
Kaip Ispanijai pavyko išnaikinti afrikinį kiaulių marą
Afrikinis kiaulių maras Ispanijoje pirmą kartą pasirodė 1960 metais ir keliems dešimtmečiams tapo viena didžiausių šalies kiaulininkystės sektoriaus problemų. Liga iš pradžių pasireiškė ūmiais protrūkiais su didele mirtingumo dalimi, vėliau virto endemine forma, kai daugelyje bandų klinikiniai požymiai buvo silpnesni, o mirtingumas mažesnis. Tuo metu Ispanijoje sparčiai keitėsi kiaulių laikymo struktūra. Šalis perėjo nuo smulkių šeimos ūkių prie intensyvios gamybos fermų, didėjo gyvulių judėjimas tarp regionų, todėl virusui atsirado palankios sąlygos plisti visoje teritorijoje. Šaltinis ResearchGate
Situaciją apsunkino ir tai, kad Ispanijos pietvakariuose buvo aptinkamos minkštosios erkės Ornithodoros erraticus. Šios erkės galėjo palaikyti viruso cirkuliaciją aplinkoje ir sudarė papildomą rizikos sluoksnį lauko sąlygomis laikomoms Iberijos veislės kiaulėms. Liga tapo lėtai rusenančiu židiniu, kuris kėlė nuolatines ekonomines kliūtis, nes ribojo gyvų kiaulių ir kiaulienos produktų prekybą Europos viduje ir trečiosiose šalyse.
Nacionalinė koordinuota programa
Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje tapo aišku, kad be radikalaus plano afrikinio kiaulių maro išnaikinti nepavyks. 1985 metais Ispanijos valdžia priėmė Karališkąjį dekretą 425/1985, kuriuo buvo pradėta koordinuota afrikinio kiaulių maro likvidavimo programa visoje šalyje. Europos Bendrija šiam planui suteikė reikšmingą finansinę paramą, o pagrindinė programos idėja buvo paprasta: ankstyvas užkrėstų bandų nustatymas, griežtos sanitarinės priemonės ūkiuose, judėjimo kontrolė ir susirgusių gyvūnų likvidavimas kartu su teisingomis kompensacijomis ūkininkams.
Programos trukmė buvo dešimt metų. Galutiniame etape Ispanija kartu su Portugalija ėmėsi bendrų veiksmų pietvakarių Iberijos pusiasalyje. Tai buvo paskutinė teritorija, kurioje afrikinis kiaulių maras išliko endeminis. 1995 metais Ispanija buvo oficialiai pripažinta laisva nuo šios ligos, o vėlesni tarptautiniai vertinimai ir prekybos partnerių ataskaitos šį statusą patvirtino.
Diagnostikos tinklas ir aktyvi stebėsena
Kadangi veiksmingos vakcinos nuo afrikinio kiaulių maro nėra, Ispanijos modelis rėmėsi tikslia diagnostika ir aktyvia stebėsena. Buvo sukurta nacionalinė laboratorinė sistema, kurią sudarė Nacionalinė nuorodinė laboratorija ir regioniniai padaliniai. Nacionalinis centras, tuo metu priklausęs INIA, ne tik atliko sudėtingiausius tyrimus, bet ir kūrė bei tobulino diagnostikos metodus. Pagrindiniu įrankiu tapo netiesioginė ELISA analizė, vėliau pritaikyta geriau atpažinti slapta virusą nešiojančius gyvūnus.
Mobilios veterinarų komandos, dirbusios tik afrikinio kiaulių maro programoje, sistemingai lankė ūkius, rinko kraujo mėginius, tikrino skerdyklas, vykdė epidemiologinius tyrimus ir konsultavo ūkininkus. Kiekvienas ūkis turėjo būti įtrauktas į stebėseną, kad neliktų pilkųjų zonų, kur galėtų tyliai cirkuliuoti virusas. Tokiu būdu Ispanija sukūrė labai tankų epidemiologinės informacijos tinklą, kuris leido greitai pastebėti naujus židinius.
Biosaugos stiprinimas ir ūkių pertvarka
Likvidavimo programoje daug dėmesio skirta ne tik ligos nustatymui, bet ir kasdienėms ūkių biosaugos priemonėms. Daugelis senesnių laikymo vietų buvo pritaikytos naujiems higienos reikalavimams. Ūkininkai, pasinaudodami valstybės ir Europos paramos priemonėmis, rekonstruodavo tvartus, įrengdavo aptvarus, sanitarinius barjerus, pagerindavo mėšlo ir pašarų tvarkymą.
Šie pokyčiai neapsiribojo vien fizine infrastruktūra. Buvo skatinama keisti laikymo sistemas, mažinti kontaktą tarp bandų, atsisakyti praktikos, kai kiaulės šeriamos neapdorotomis maisto atliekomis. Didėjantis ūkių profesionalumas ir geresnės biosaugos žinios tiesiogiai mažino viruso patekimo ir išplitimo riziką.
Židinių likvidavimas ir kompensacijos
Patvirtinus afrikinio kiaulių maro židinį, taikyta griežta, bet aiški procedūra. Visi laikomi gyvūnai užkrėstame ūkyje buvo sunaikinami, patalpos kruopščiai išvalomos ir dezinfekuojamos, pašarai bei kraikas sunaikinami, o mėšlo saugyklos apdorojamos šarminėmis medžiagomis. Tik po visiško valymo ir pakartotinio laboratorinio patikrinimo galėjo būti svarstomas ūkio atkūrimas.
Svarbus šio modelio elementas buvo tai, kad ūkininkai už paskerstus gyvulius gaudavo kompensacijas. Tai mažino pasipriešinimą ir skatino savanoriškai pranešti apie įtartinus atvejus, o ne slėpti ligą baiminantis finansinių nuostolių. Be valstybės ir Europos paramos tokia masinio likvidavimo strategija būtų buvusi sunkiai įgyvendinama.
Apsaugos zonos ir judėjimo kontrolė
Kiekvienam naujam židiniui buvo nustatomos apsaugos ir priežiūros zonos aplink užkrėstą ūkį. Kaimyniniai ūkiai šiame žiede buvo tiriami serologiškai, ribotas gyvų gyvulių judėjimas, labai griežtai kontroliuotas transportas. Automobiliams, vežantiems kiaules, buvo privaloma dezinfekcija, reikalingi oficialūs veterinariniai sertifikatai, o visa judėjimo grandinė nuo ūkio iki skerdyklos buvo sekama ir dokumentuojama.
Toks teritorinis apribojimas sugriežtino bioapsaugą ne tik pavieniame ūkyje, bet ir visame regione. Keliems mėnesiams vietovė faktiškai tapdavo tarsi kontrolės laboratorija atvirame ore, kol tyrimai patvirtindavo, kad virusas aplinkoje nebecirkuliuoja.
Ūkių atkūrimas ir ilgalaikė kontrolė
Atkūrus ūkį po išvalymo buvo taikoma vadinamoji sarginių gyvulių sistema. Į dezinfekuotas patalpas įkeldavo nedidelę, iš sveikų bandų atvestą kiaulių grupę, kuri kurį laiką gyveno ūkyje ir buvo atidžiai stebima. Jei po nustatyto laikotarpio kraujo tyrimai likdavo neigiami, ūkiui leisdavo po truputį atnaujinti populiaciją. Ten, kur buvo nustatyta minkštųjų erkių buveinių, sprendimai dėl atkūrimo būdavo priimami tik detaliai įvertinus riziką.
Šalia tiesioginių sanitarinių priemonių nemažą vaidmenį atliko ir informacinės kampanijos. Valdžios institucijos ir mokslininkai nuolat aiškino ūkininkams ir visuomenei, kas yra afrikinis kiaulių maras, kaip jis plinta ir kodėl būtina laikytis biosaugos taisyklių. Be šios komunikacijos ir ūkininkų bendradarbiavimo net ir geriausias teisinis bei techninis planas nebūtų veikęs.
Ką Ispanijos patirtis reiškia šiandien
Ispanijos patirtis dažnai minima kaip vienas aiškiausių pavyzdžių, kad afrikinį kiaulių marą galima išnaikinti net tada, kai liga yra smarkiai įsitvirtinusi kiaulininkystės sektoriuje ir laukinėje faunoje. Sėkmę lėmė keli pagrindiniai elementai – labai tikslus diagnostikos tinklas, griežtos biosaugos priemonės ūkiuose, be kompromisų taikomas židinių likvidavimas su plačia dezinfekcija ir teisingomis kompensacijomis, judėjimo kontrolė ir ūkininkų įtraukimas į visą procesą.
Šiandien, kai afrikinis kiaulių maras vėl grasina naujoms šalims ir regionams Europoje, Ispanijos modelis išlieka svarbia atskaitos tašku. Jis primena, kad ligos suvaldymas ir išnaikinimas nėra vien veterinarijos tarnybų užduotis. Tai bendras nacionalinis projektas, kuriame dalyvauja valstybė, mokslininkai, ūkininkai ir medžiotojai, o sėkmė priklauso nuo visų grandžių drausmės ir pasitikėjimo.
VIDEO! Vilkai prie šunų ateina ne draugauti, šernai veja du vilkus ir Anykščių meška. Miško naujienos #17
