Jaunus medžiotojus Lietuvoje rengia kelios nevyriausybinės medžiotojų organizacijos, Medžioklėtyros laboratorija, Vytauto Didžiojo universitetas ir kitos institucijos. Kursai organizuojami beveik visus metus, o juos baigus ir išlaikius Aplinkos apsaugos departamento organizuojamus egzaminus, suteikiamas medžiotojo pažymėjimas. O kas toliau? Toliau tenka rasti būdų, kaip patekti į kokį nors medžiotojų klubą.
1000 naujų medžiotojų
Kiekvienais metais Lietuvoje parengiama vidutiniškai tūkstantis naujų medžiotojų, tai sudaro apie 3 proc. visų medžiotojų. „Tai, kad medžiotojų bendruomenė sensta, toks naujų mūsų profesijos atstovų srautas nėra per didelis. Kartos turi keistis“, – pabrėžė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) direktorius Laimonas Daukša, nurodydamas, kad yra keletas priežasčių, kodėl svarbu nuolat pritraukti naujų medžiotojų.
Vis dėlto didžiausios Lietuvos medžiotojų draugijos atstovas sutinka, kad jaunų medžiotojų integracija į tam tikrą medžiotojų klubą šiuo metu yra problemiška. „Į šią veiklą ateina skirtingi žmonės. Dauguma atėjusiųjų yra iš medžiotojų dinastijų ar šeimų, kuriose kas nors jau yra medžiotojas. Tokie kandidatai paprastai praktiką atlieka jiems pažįstamuose medžiotojų klubuose, neretai daug ilgiau nei vienus privalomus metus. Tokie žmonės dažnai jau turi vietą klube, kur medžioklėje dalyvauja tėvas, dėdė, brolis ar kitas giminaitis. Tačiau nemaža dalis žmonių ateina į medžioklę iš šalies. Tokie žali medžiotojai dažnai, išlaikę egzaminą, lieka be galimybės įsitraukti į klubinę veiklą.“
Kas nutiks, jei dabartinę medžioklės plotų sistemą pakeisime sutarčių sistema?
Keičiasi medžioklės apkrova
Didėjant kai kurių kanopinių gyvūnų populiacijoms ir plintant tam tikroms ligoms, medžiotojų darbas tampa sudėtingesnis ir intensyvesnis. Aplinkos ministerijos duomenimis, 2024 m. Lietuvoje buvo beveik 90 tūkst. elnių. Didėjant gyvūnų skaičiui, auga ir žala, kurią jie daro miškų jaunuolynams bei žemės ūkiui.
Kaip anksčiau žurnalui sakė Jurbarko medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Daivaras Rybakovas, panaikinus elnių medžioklės limitus, kiekvienas medžiotojų klubas pats turi nuspręsti, kiek elnių sumedžioti, kad išvengtų kompensacijų mokėjimo žemės ūkio subjektams. „Tie klubai, kurie negali sau leisti mokėti penkiaženklių sumų žemdirbiams, palaikys optimalų elnių skaičių savo plotuose,“ – sakė jis.
„Klubuose su dideliais plotais ir tankia elnių populiacija tai rimtas darbas. Jei per metus reikia sumedžioti daugiau nei du šimtus elnių, tada dirbti reikia beveik kasdien. Tai laikas, pinigai ir didelis fizinis krūvis“, – teigė vienas medžiotojų klubo vadovas ir su atodūsiu pripažino, kad vyresnio amžiaus žmonėms tokia medžioklės našta jau nebėra įveikiama.
Išlaidos
Medžioklės plotų priežiūra, infrastruktūros kūrimas, pradedant bokšteliais ir baigiant gyvūnų dorojimo vietomis, medžioklės išteklių naudojimo mokesčiai, kompensacijos ir kitos išlaidos – medžioklės vis brangsta.
„Dabar galima pasakyti, kad vidutinis medžiotojo amžius yra apie 65 metus. Net susiformavo stereotipas – medžiotojas yra senas ponas su skrybėle, kuris lėtai juda ir medžioklėse sėdi ant suoliuko. Daugelyje medžiotojų klubų didelę dalį narių sudaro pensininkai. Ar jie gali padengti visas šias išlaidas? Daugelis iš jų netgi gavo garbės nario statusą ir buvo atleisti nuo nario mokesčio, nes tiesiog negali to sau leisti iš savo pensijos. Visa mokesčių našta tenka jauniems medžiotojų klubo nariams. Tai taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl medžiotojų asociacijos su laiku tiesiog turės tapti atviresnės ir priimti naujų narių“, – sakė L. Daukša.
Technologijos
Praėjusiais metais priimti Medžioklės taisyklių pakeitimai kol kas nepadarė elektroninio medžiotojo bilieto ar medžioklės lapo privalomų, tačiau laikui bėgant elektroninės programos gali tapti kasdiene medžioklės praktika ir Lietuvoje. Lenkijos, Latvijos kolegos ir daugelio kitų šalių medžiotojai jau seniai naudoja sumedžioto laimikio ir (ar) medžioklės registravimo sistemas ir dauguma jų yra patenkinti tokių programų teikiamomis galimybėmis. Pagrindinis džiaugsmas – sumažinta biurokratinė našta ir mažiau popierizmo.
Laikui bėgant modernios technologijos įgis vis didesnę reikšmę medžioklės ūkyje. Ir visi prisimena, kad per Medžioklės taisyklių pakeitimų aptarimus vyresnio amžiaus žmonių negebėjimas įsisavinti šių technologijų, nenorėjimas ar negebėjimas įsigyti modernių išmaniųjų įrenginių buvo viena pagrindinių priežasčių prieštarauti prieš elektroninį medžioklės lapą ir bilietą.
Jauni medžiotojai žino, kaip naudotis skaitmeninėmis technologijomis, ir mato privalumus, kuriuos jos suteikia medžiotojų kolektyvams ir populiacijų valdymui apskritai.
Eik tu sau, kokia dar čia pusiausvyra… Jei ne medžiotojas, tai kas?
Įstatymų reikalavimai
Žinomos pasekmės medžiotojų bendruomenėje atsirado dėl Rusijos invazijos į Ukrainą. Po jos Baltijos šalyse buvo priimti ginklų įstatymų pakeitimai, draudžiantys Rusijos ir Baltarusijos piliečiams tapti ginklų savininkais. Tai taip pat taikoma ir medžiokliniams ginklams. Dėl to kai kuriuose klubuose sumažėjo narių. Kai kurie iš šių buvusių medžiotojų išlaiko savo narystę klubuose, eidami kaip varovai ir dalyvaudami kitose veiklose, tačiau iš esmės jie atlaisvina vietą naujiems medžiotojams, kuriuos galima priimti į klubą.
Mentoriai reikalingi visiems
Kaip jau minėta, jauni medžiotojai ateina iš skirtingų šeimų ir aplinkų. Vieni dalyvauja medžioklėse nuo ankstyvos vaikystės, kartu su kitais šeimos nariais mokosi pažinti plotus, gyvūnų elgseną, medžioklės eigą, medžioklės apdorojimą, tačiau yra ir kita jaunų medžiotojų kategorija.
„Vis dažniau į medžiokles ateina visiškai žali žmonės. Nei jie patys, nei jų šeimos nariai anksčiau neturėjo jokios sąsajos su medžioklėmis, bet jaučia amžiną instinktyvų kvietimą ir nusprendžia mokytis medžiotojų kursuose. Tokiems žmonėms dažniausiai kyla problemų rasti stažuotės vietą ir medžiotojų klubą, kuris priimtų juos kaip narius arba bent jau kandidatus“, – sakė LMŽD direktorius ir pridūrė, kad šiems jauniems medžiotojams reikėtų patekti į patyrusių kolegų globą kokiame nors tradicijas turinčiame medžiotojų kolektyve. Tik tada jie galės greičiau ir kokybiškiau įgyti medžioklės žinių, nei medžiodami kaip komerciniai medžiotojai svečiuose.
Šiuo atžvilgiu jis paminėjo dar vieną aspektą: „Jauni medžiotojai, kurie ateina iš medžioklės aplinkos, turi bent vieną patarėją, kuris dalijasi savo patirtimi, o vadinamieji žali medžiotojai neturi nieko, kas pamokytų, ir čia labai svarbu patekti į tokį medžiotojų klubą arba susitikti su žmogumi, kuris prisiims atsakomybę – mokys suprasti medžioklės plotus ir gyvūnų elgseną, medžioti įvairius gyvūnus ir apdoroti medžioklės laimikius bei daug kitų dalykų. Be šių žinių, etikos ir kultūros, kurią jauniems medžiotojams gali perduoti tik patyrę nariai, šiems žmonėms sunku įsilieti. Reikia didelės motyvacijos, kad išmoktum viską pats.“
Vienas iš sprendimų, pasak LMŽD direktoriaus L. Daukšos, yra medžiotojų mokymo programos papildymas praktiniais užsiėmimais miške: medžioklėje, prižiūrint infrastruktūrą ir apdorojant gyvūnus. Jis pripažino, kad kursuose negali išmokyti visko, tačiau pagrindai turi būti įtvirtinti rimtai.
Medžiotojai turi keistis patys, kad to nepadarytų kiti
Medžiotojų kursų programos tobulinimas neišspręs klausimo apie priėmimą į esamus medžiotojų klubus. Yra daug aspektų, kuriuos reikia apsvarstyti. Kaip nurodė L. Daukša, jauni entuziastai, kurie gali tapti perspektyviu senstančios medžiotojų bendruomenės papildymu ir ateitimi, po ilgų nesėkmingų bandymų rasti medžioklės klubą susiduria su nusivylimu. Kai kurie net nebesistengia patekti į klubą ir nustoja medžioti.
Tai, kad jaunų medžiotojų klubai dažnai nenori priimti naujokų, nepaslepiama nuo visuomenės ir tokie nesutarimai, klubų elgesio neatitikimas plačiai skelbiamai medžiotojų etikai ir kultūrai dar labiau griauna medžioklės įvaizdį.
Tada kyla miškų ir žemės savininkų klausimai – jie norėtų medžioti, bet iškart tikisi medžiotojų pasipriešinimo. „Medžioklės klubai yra visuomeninės organizacijos. Mes gyvename demokratinėje šalyje ir niekas negali priversti asociacijos keisti savo įstatų ir priimti žmonių į klubą, jei dauguma prieš tai. Mes galime tik paaiškinti ir motyvuoti“, – sakė L. Daukša.
Jis pabrėžė, kad naujų medžiotojų negebėjimas rasti priimančio klubo, žemės savininkų marginalizavimas, kanopinių žvėrių daroma žala, kurios kai kurie medžioklės plotų naudotojai nesugeba sutvarkyti, gali lemti apčiuopiamus pokyčius medžioklės ūkyje.
Vienas iš pavyzdžių – plotų kūrimo principai. Buvo siūlymų pereiti prie susitarimų sistemos, kai medžioklės plotai nustatomi pagal sutartį su žemės savininku. Tai gali būti valstybė, privatus arba juridinis asmuo. Tai palengvintų medžioklės plotų steigimą privatiems asmenims ir žemės savininkams, suteiktų tam tikrą teisinę apsaugą nuo bet kokių pokyčių, bet ir sukurtų labai didelę biurokratinę naštą klubams, be to, iškiltų reidų rizika. Lengviau padalyti sutartus plotus nei keisti šiuo metu veikiančių medžiotojų klubų ribas.
Lietuvos medžiotojų sąjungos (LMS) Gamta pirmininkas Raimondas Ribačiauskas atkreipė dėmesį, kad ir pagal esamą medžioklės plotų sistemą atskiri medžiotojų klubai gali sudaryti labai didelius medžioklės rajonus, kartais net 30 tūkst. ha ploto. „Mūsų šalyje yra žmonių ir įmonių, kuriems priklauso šimtai ir tūkstančiai hektarų privačių miškų. Jei bus pakeista medžiotojų klubų žemės naudojimo sistema, o aš manau, kad tai yra pakeliui, tokie privatūs savininkai galės užimti gana didelius plotus. Jau dabar turtingi žmonės supirkinėja komercinės medžioklės plotus ir kuria didelius medžioklės rajonus, norėdami užsitikrinti galimybę medžioti. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tokie elitiniai klubai turi nedaug narių. Apie tinkamą medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą nėra ir negali būti nė kalbos vien dėl to, kad klube yra nedaug žmonių“, – sakė LMS Gamta pirmininkas.
Kitas pasiūlymas, kurį kai kurie medžiotojai laiko jaunųjų medžiotojų problemos sprendimu, yra padalyti didžiuosius klubus į du ar daugiau mažesnių klubų. „Lietuvoje minimalus medžioklės plotų vieneto dydis įstatymu nustatytas 1000 ha, tačiau viršutinės ribos nėra. Galbūt tai reikėtų padaryti, nes 20–30 tūkst. hektarų klubus labai sunku valdyti“, – pabrėžė R. Ribačiauskas ir pridūrė, kad daugelyje klubų didelę dalį medžiotojų sudaro vyresnio amžiaus žmonės, kurie nebeįdeda tiek fizinio darbo medžiotojų klubų infrastruktūrai prižiūrėti, o neretai atleidžiami ir nuo nario mokesčio.
Medžiotojų organizacijų atstovai vieningai sutaria, kad ateityje medžioklė brangs. Tokios tendencijos pastebimos jau dabar. Tai reiškia, kad medžiotojų klubams reikės daugiau lėšų, kad galėtų sumokėti už medžioklės išteklių naudojimą, išlaikyti infrastruktūrą, galbūt sumokėti žemės savininkams, apdoroti medžiojamuosius gyvūnus ar išmokėti kompensacijas už gyvūnų padarytą žalą. Jauni pradedantys medžiotojai galėtų padėti išspręsti visas šias problemas.
Klubų užteks visiems?
Turimais duomenimis, Lietuvoje yra apie 800 medžiotojų klubų, kurie valdo apie 1000 medžioklės plotų vienetų. O medžiotojų, kurių dauguma yra klubų nariai, yra 32 tūkst.
Kai kurie respondentai įsitikinę, kad jaunųjų medžiotojų problema yra labiau asmeninė, o ne valstybinė. „Yra keli būdai patekti į medžiotojų klubą. Didelė dalis pasilieka tuose klubuose, kur atliko praktiką. Kiti prisijungia prie medžiotojų klubo, kuriame medžioja jų tėvai, broliai ar kiti giminaičiai. Tie medžiotojai, kurie į medžioklę atėjo iš išorės, dažnai tokio pranašumo neturi. Tačiau bet kokiu atveju, norint išlaikyti medžiotojo egzaminą, būtina stažuotė medžiotojų klube. Siūloma nustatyti sistemą, pagal kurią medžiotojai būtų priimami į tuos klubus, kuriuose yra atlikę praktiką. Vis dėlto geriausia laikytis žmogiško požiūrio – atlikti praktiką klube, tada pateikti prašymą būti kandidatu, dvejus trejus metus dalyvauti medžioklėse ir klubo veikloje ir labai tikėtina, kad tapsi klubo nariu“, – interviu sakė naujasis Kauno medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Juozas Abramavičius.
Yra ir kitas problemos paaiškinimas. Jaunųjų medžiotojų negebėjimas susirasti nuolatinių medžioklės namų veikiausiai yra pačių žmonių, kurių niekas nenori priimti, elgesio rezultatas. Kaip pabrėžė LMS Gamta vadovas, dėl to gali būti kaltos asmeninės antipatijos, kandidatų į medžiotojus negebėjimas ar nenoras adekvačiai įvertinti savo statuso ir atitinkamai elgtis arba ankstesni konfliktai.
„Netgi sakyčiau, kad, jei esi geras žmogus, smalsus medžiotojas ir nori įsitraukti į klubo veiklą, norint medžioti net nebūtina stoti į medžiotojų klubą. Yra nemažai vadinamųjų laisvųjų medžiotojų, kurie aktyviai medžioja visoje Lietuvoje ir kuriems niekada netrūksta kvietimų medžioti. Dalyvavimas medžioklėje kainuoja apie 30–50 eurų, o tai šiais laikais nėra brangu. Daugelis jaunųjų medžiotojų mielai teikia paraiškas individualioms stirnų ir briedžių medžioklėms, mokėdami klubo nustatytą mokestį. Pinigai atitenka medžiotojų klubui, jaunasis medžiotojas turi galimybę pamedžioti, tačiau yra laisvas ir nėra prisirišęs prie vienos konkrečios vietos. Ir tokias galimybes turi tik tie medžiotojai, kurie sugeba pasirodyti geriausiai“, – sakė R. Ribačiauskas.
Išvados
Iš esmės kiekvienas medžiotojų klubas per metus į savo gretas galėtų priimti po vieną naują medžiotoją. Atsižvelgiant į tai, kad ne visi pradeda medžioti iš karto gavę medžioklės bilietą, ne visi nori įstoti į klubą, o važiuoja į medžiokles kaip svečiai, šis skaičius net galėtų būti mažesnis.
Medžiotojų organizacijų vadovai pripažįsta, kad naujų medžiotojų pamažu daugėja ir jiems reikia padėti susirasti savo būrelius, tačiau nemano, kad šiai problemai spręsti reikia keisti medžioklės plotų sistemą ar imtis kitų drastiškų teisės aktų pakeitimų. Viskas priklauso nuo žmogiškųjų santykių, noro mokytis ir etiško požiūrio į medžioklės išteklius. Kaip sakė R. Ribačiauskas, būk žmogumi ir visos durys tau bus atviros.
„Mūsų organizacija yra įsigilinusi į žemės savininkų ir jaunųjų medžiotojų problemą, žinome jų lūkesčius ir poreikius ir, patikėkite, jei į medžiotojų būrelius būtų priimami visi norintys, automatiškai išsispręstų daugybė problemų. Vienintelė likusi problema būtų nuostolių atlyginimo problema, kurią taip pat galima išspręsti įvairiais būdais. Pirmiausia, tai finansinis klausimas, kuris yra pats sudėtingiausias. Antrasis – žmogiškieji santykiai: susitarimai dėl pasėlių apsaugos, medžioklės infrastruktūros, medžioklės produktų dalijimosi, pagalbos apsisaugant nuo plėšrūnų ir kitos galimybės. Trečia, žemės savininkų priėmimas į medžiotojų klubą“, – teigė didžiausios Lietuvoje medžiotojų organizacijos direktorius L. Daukša. Jis pridūrė, kad medžioklėje, kaip ir gyvenime, viskas yra susiję ir jaunųjų medžiotojų problemos sprendimas gali turėti teigiamos įtakos visai esamai sistemai.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
